Pirmadienį po susitikimo su kolege pasiėmiau Ievą iš mokyklos ir grįžome namo. Netrukus pastebėjau, kad pradėjo mirgėti dešinėje akyje. Mirgėjimo zona iš pradžių buvusi maža pradėjo grėsmingai didėti. Žiūriu į Ievą ir matau jos tik vieną pusę, kita pusė paskendusi mirgėjime. Tai migreninė aura.

Klausiu savęs, kaip aš tai susikūriau. Pastebiu kylančią baimę, nes labai gerai žinau, kas bus toliau. Nežmoniškas galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, orientacijos praradimas ir t.t. esu turėjusi tokią patirtį ir ne vieną kartą prie 3-4 metus. Mirgėjimas vis didėja ir man darosi vis baisiau.

Paleidžiu norą, kad tai tęstųsi. Tuomet pradedu gilintis, bet minčių nėra, vien tik baimė. Paleidžiu baimę.... ir... staiga prisimenu: "jei nežinau ką paleisti, reikia paleisti kažką" Sakau sau: "Ar galiu paleisti kažką. kas sukėlė šiuos simptomus" ir tuomet paleidžiu tai, kas sukėlė šiuos simptomus, paleidžiu viską kas susiję su tai ir... po 5 min. nebėra jokio mirgėjimo, viskas pasibaigė, išnyko be pėdsako, lyg nieko ir nebuvo...

Ši paprasta istorija, labai laužo mūsų protus. Mes esame įsitikinę, kad norėdami paleisti, privalome susivokti, suprasti, pamatyti, išjausti... suabejokite tuo ir paleiskite paprastai bei greitai...