Straipsniai » Skaitiniai

MES AUGAME IR PALAIPSNIUI IŠAUGAME...

Vaikystėje turėjau suknelę... turėjau daug suknelių, bet viena buvo ypatinga balta su rožiniais raštais, kurią vilkėdama jausdavausi pakylėta... įsivaizdavau save kaip fėją... kaip princesę... kaip laimingą mergaitę iš pasakos...


Lankiau darželį, mėgau valgyti vyšnias ir suptis ant supynės, iki 7-nerių gyvenau pas senelius ir kiekvieną vasarą važiuodavau su jais prie jūros. Gyvenau laimingo vaiko gyvenimą, bet suknelė staiga pradėjo trauktis.

plačiau
Ar pažįsti savo vidinį vaiką?

Kiekvienas savo viduje, turime „vidinį vaiką“. Mūsų vidinis vaikas jaučiasi nesaugiai šiame pasaulyje... iš čia ir kyla visos baimės. Mes jaučiamės nevientisi, netvirti, kartais net maži ir bejėgiai prieš Pasaulį, prieš patį Gyvenimą, dažnai jaučiamės vieniši Didžiulėje Visatoje.

 

plačiau
Prisimink ir užsipildyk šviesa

Jei tik žinotum, kaip pasikeičia tavo veidas, kai kalbi apie tą, kurį myli. Apie vaiką, močiutę, senelį, apie tėvus... apie mylimą žmogų... net apie šunį ar katę.

plačiau
Laiškas, kiekvienai, subtiliai Moteriškąjai būtybei

Sakau jums gana, gana, gana... gana kankinti save klausimais. Gana visur ieškoti paslėptos prasmės. Gana sukiotis atgal ir vertinti, smerkti ir teisti save. Užtenka sau sakyti, kad esi dar nepakankamai gera, tobula, verta... Nustok tai daryti!

plačiau
Kaip išlaikyti vidinę ramybę?

Skirtingose, savo jautrios ir nuoširdžios širdies, kampeliuose nešiokis savo svajonę, savo mėgstamiausią vaikystės pasaką, savo auksinę žuvelę, nuostabiausią pievą – pilną žydinčių gėlių, ošiantį ir pilną gyvybės mišką, kalnus, audringą jūrą, ramiai tyvuliuojantį ežerą, skaidrią, saulėtą dieną ar vėjuotą ir audringą akimirką... ir žodžius, kuriuos būtent dabar reikia ištarti...

plačiau
MEILĖ SAU PRASIDEDA NUO ŽODŽIŲ...

Meilė sau – prasideda nuo žodžių “leidžiu sau”, "aš renkuosi". Aš leidžiu sau įsiklausyti į save, rūpintis savimi ir būti sau pačiu nuostabiausiu draugu. Skatinti save, girti save, dėkoti sau ir mylėti, mylėti save….

plačiau
ĮSILEISK STEBUKLĄ Į SAVO GYVENIMĄ

- Sveika, aš STEBUKLAS! – prisistatė jis.
- Tai, kad aš netikiu STEBUKLAIS, - nusistebėjo ji, paskubomis šluostydama ašaras.
- Bet aš tavimi, dar ir kaip tikiu! Žinau, mes sutarsim. Tik pas tave, čia taip mažai vietos, net pajudėti sunku… Tai nebėda, tuoj viską sutvarkysim. Duosim tavo ŠIRDŽIAI erdvės, laiko, šviesos ir spalvų…

plačiau
Kaip gerai, kad...

Gyveno kartą, gal prieš kokį šimtą metų, maža mergaitė. Turėjo ji mamą ir tėtį, gyveno name su dideliu sodu, o prižiūrėjo ją auklė - vienuolė. Su aukle mergaitė praleisdavo ištisas dienas – drauge mokydavosi, skambindavo pianinu, vaikštinėdavo ir, žinoma, žaisdavo… Auklė išmokė ją žaisti ir žaidimą, kurį jos vadindavo „Kaip gerai, kad…“. Kaip jį žaisti? Ogi reikia pasakyti „Kaip gerai, kad …“ ir pratęsti mintį užbaigiant sakinį „nes …“.

plačiau
Prisilietimas prie savo svajonės

Ką jaučia kolekcionierius, kuris dvylika metų ieškojo vienintelės markutės, kurios trūksta iki pilnos kolekcijos.

Laimę? Vargu

Susijaudinimą?

 

Jis bijo kvėpuoti, išgyvena lyg pasaulinį karą, kiekvieną žingsnį, labai labai lėtai artinasi prie taip trokštamo objekto.

Gabalėlis popieriaus? Ne. Dvylika metų ieškojimo, troškimo – sukoncentruota popieriaus gabalėlyje. Niekas, išskyrus jį patį, nesugebės suprasti šito jausmo.

plačiau
Tavo laimė nuo tavęs pabėgti negali

Kas gi tai galėtų būti? – svarstė Meškutis.  – Kaip galėjo atsitikti, kad nuosava laimė ėmė ir pabėgo nuo Ežiuko? Ne! Negali būti, tau pasirodė ir viskas. Nuo ko jau nuo ko, bet nuo tavęs nė už ką negali pabėgti laimė. Ji kažkur pasislėpė, suprati?

plačiau