Šiandien baigiau rašyti gyvenimo vizijos knygą. Į paskutinį skyrių surašiau visų sričių suvestinę per vizualizaciją ir pajautimą. Mačiau ir jaučiau savo gyvenimą, kurį tikrai būsiu susikūrusi po penkerių metų. Matant vaizdinius ir jaučiant buvimą ten, pradėjo kilti liūdesys ir skausmas, rieda ašaros, o aš visiškai nesuprantu iš kur tai ateina. Pagalvojau, gal tai užspaustas troškimas, veržiasi per kraštus. Bet lyg ir ne...

Pasibaigus procesui paprašiau Aistės, kad padėtų pamatyti ir paleisti tai, iš kur ateina liūdesys. Papasakojau jai, kad ten, kur turėčiau džiaugtis, aš verkiu. Einam gilyn...

Matau, jog mano svajonių gyvenime, yra didelė... labai didelė supynė ir būtent ji man kelia sielvartą, būtent iš čia ateina liūdesys. Akimirksniu prasisuka vaizdiniai ir aš nusikėliau į vaikystę. Man gal kokie 5-eri metukai. Matau supynę, matau, kaip supuosi ir dainuoju „sparnuotosios supynės“.... jaučiuosi laisva, laiminga, lengva, tarsi su sparnais. Pakylu aukštai, aukštai... jausmas tarsi skrendu, nes nusileidžiant kūnas patiria nesvarumo būseną... mėgaujuosi... Po sodą vaikšto senelis ir stebi mane besisupančią, jis džiaugiasi dėl manęs, jam smagu vien matyti mane laimingą. Šitą supynę senelis padarė būtent man, savo pirmajai ir mylimiausiai anūkei.

Tuo metu aš gyvenau pas senelius, ir senelis su močiute manimi taip daug ir su meile rūpinosi... Suvokusi, pamačiusi tai, pajaučiau graužatį, kad tuo metu viską priėmiau natūraliai, nejaučiau dėkingumo ar kažkokio suvokimo, jog mane myli ir viską daro dėl manęs. Tiesiog mėgavausi tuo ką duoda, lyg taip ir turėtų būti.

Vaizdinys po vaizdinio... vis matau, pirmos uogytės iš senelio sodo: avietės, žemuogės, braškės - man, pirmos didelės ir sultingos kriaušės – man, persikai, abrikosai, nepakartojamo skonio slyvukai, vyšnios, agrastai, aktinidijos, pomidorėliai ir agurkėliai – dar visai jaunučiai, galėtų augti ir augti, bet senelis parneša man... aš valgau, man taip skanu, o senelis sėdi, stebi ir šypsosi, jam tikriausiai irgi smagu, nes nudžiugino savo anūkėlę. Kartu einame kopinėti medų. Kartu einame uogauti ir grybauti, kartu laiką leidžiame prie ežero, prisimenu, kaip jis su smilga kutena man padus... Aš juokiuosi ir purtau kojas, nes man laaaabai kutena, po to kartu bėgame į vandenį...

Ir vėl matau, vienas prisiminimas vejasi kitą. Matau, kaip vežasi senelis mane prie jūros į Klaipėdą, kartu maudomės, kartu šildomės kopose, kartu valgome lašinius su duona ir svogūnu. Aš tokio maisto tikrai nemėgstu, bet prie jūros ir kartu su seneliu taip skanu, kertu net ausys lankstosi. Senelis vedasi mane į atrakcionų parką, galiu suptis kiek tik noriu, jis ramiai sėdi ir laukia. Jis perka man ledus, bananus, nors jie labai brangūs, čeburekus, šviežiai rūkytą ešerį ir viską ką tik noriu. Pas mus kaime, tokių gėrybių nėra. Jis vedasi mane į parduotuvę ir perka naujus drabužius. Man reikia tik išsirinkti, bet aš nemoku rinktis, nes tėvai drabužius perka be manęs. Senelis kantriai laukia, pataria į ką atkreipti dėmesį, kokia spalva gražesnė... prisimenu kaip nupirko gražų žydrą megztuką ir saulės kliošo sijonuką, tokia laiminga buvau... o ryški oranžinė striukė, su ja jaučiausi ypatinga, išskirtinė, nes pas mus miestelyje niekas tokios neturėjo.

Pas senelių namuose, miegamajame kambaryje buvo langas, o aš  buvau maža bailiukė ir man nuolatos vaidendavosi babaužiai, tai senelis iš meilės man užmūrijo miegamojo langą.

Matau, kaip guliu ant lovos susirietusi, man skauda skrandis. Senelis, kaip visuomet ištikus šiai bėdai, ateina nešinas buteliuku su stebuklingų žolelių užpilu. Išgeriu, kelios minutes... ir skausmų kaip nebūta, galiu bėgti žaisti.

Sėdžiu matydama ir patirdama visa tai, išgyvenu tarsi iš naujo. Rieda ašaros... ne, jos ne rieda, jos teka upeliais, aš verkiu, suprasdama, kad nevertinau, nebuvau dėkinga ir nedaviau meilės atgal... Verkiu... skauda, liūdna...

Vėliau išeinu gyventi pas mamą ir tėtį, turiu jaunesnę seserį, viskas gerai... žinau, kad taip reikia, myliu savo šeimą. Net ir gyvendama su tėvais daug laiko praleidžiu pas senelius, jie gyvena vos už pusantro kilometro nuo mūsų. Savaitgaliais per atostogas aš visada ten. Ten kur laisvė, džiaugsmas, erdvė, šiluma, rūpestis ir ramybė.

Matau: rankose laikau nuostabaus grožio dėžutę, atidarau ją, o ten brangakmenis – šitaip uždariau senelio meilę ir rūpestį man. Suprantu, kad vis dėlto vertinau ir norėjau visa tai išsaugoti, kaip neliečiamą brangenybę.

Atsiklaupiu ant kelių, susilenkiu iki žemės ir prašau senelio atleidimo, kad nemokėjau vertinti, kad niekada nepasakiau jam, jog myliu, ir nesupratau kaip stipriai jis myli mane, kad nemokėjau dėkoti, vertinti jo meilės ir atsidavimo. Prašau atleidimo, dėkoju... dėkoju, verkiu... jaučiu be galinę meilę... suprantu: kokia vis dėl to buvau mylima ir laiminga! Iki šios dienos nemačiau ir nesuvokiau to. Galų gale užplūsta ramybė. Jaučiu, kaip senelis priima visa tai su džiaugsmu ir begaline meile... juk jis visada žinojo tai, ką aš tik dabar supratau. Jis visada žinojo, kad jį myliu ir, kad esu už viską dėkinga...

Sugrįžtu į savo viziją, kurioje yra laiminga, darni šeima, namas, sodas, žole apželdintas kiemas ir didelė supynė, tokia kaip vaikystėje... ir pagaliau mane apima džiaugsmas aš juokiuosi. Džiaugiuosi iš visos širdies, taip gera... meilė liejasi per kraštus. Aš turiu supynę ir prisiminimą apie begalinę senelio meilę man, apie nuostabią vaikystę, kurią jis man padovanojo... Milijoną kartų tariu seneliui Ačiū... 

Mūsų protas įpratęs fiksuoti neigiamus įvykius, todėl dauguma mūsų galvojame, kad esame nelaimingi. Bet pabandykime paieškoti to, kas buvo ir yra gera. Duokime protui užduoti fiksuoti gerus įvykius. Vien šis spręndimas ir dėmesio sutelkimas į gėrį mus daro laimingesniais. 

Asmeniniai išgyvenimai ir suvokimai

Su meile Lidija