Šiandien turėjau emocijų paleidimo sesiją su 12-mete mergaite. Ji tokia miela ir be galo trapi... Labai nedrąsi ir šiek tiek susikausčiusi. Nelabai supranta, kur čia ją mama atvedė. Bet pasiruošusi sužinoti...
Mama išeina, liekame dviese...
Mergaitė dar labiau įsitempia. Sėdi susikausčiusi ir visa kūno poza rodo, kad ji yra užsidariusi ir visiškai nepasitiki tuo, ką mes čia veiksime...
Pradedu pokalbį, - "Matau, kad labai jaudiniesi". Ji stipriai sukanda dantis, suspaudžia lūpas. Aš tęsiu, - "Būk rami, mes nieko svarbaus nedarysime, tik pažaisime emocijų žaidimą. Užtikrinu tave, kad bus labiau įdomu, nei baisu".
Gerai suprantu, kad turiu užsitarnauti pasitikėjimą, todėl pradedu pokalbį visai ne į "temą". Imu paprasčiausiai domėtis... klausiu apie tai ką ji labiausiai mėgsta veikti, ar turi geriausią draugę, kokioje klasėje mokosi, kada gimtadienis, ar turi kokį nors mėgstamą gyvūną ir t.t.. Sužinojau labai daug įdomių dalykų. Matau, kad mergaitė šiek tiek atsipalaiduoja.
Tęsiu pokalbį visai ne apie paleidimus. Pasakoju apie savo vaikus, rodau nuotraukas. Atrandame, kad ji ir mano dešimtmetė dukra Ieva, turi labai daug bendrų pomėgių.
Stebiu jos kūno kalbą, matau, kad vis labiau atsipalaiduoja. Pradeda ir mane priimti. Jai įdomu bendrauti. Jau esu labiau draugė nei kažkokia nepažįstama moteris...
Matau, kad galime pradėti.
Ji turi baimę lankytis pas odontologus. Paprašau, kad užsimerktų ir patyrinėtų, ką jaučia krūtinės srityje... palengva nuvedu ją "į vidinę erdvę" ir paprašau, kad pamatytų savo baimę, kaip būtybę. Stebiu veido mimikas, matau, kad vyksta viduje procesas. Paprašau, - "Papasakok ką matai"...
- Pas mane atėjo baimė, sniego žmogaus pavidalu, ji yra šiek tiek aukštesnė už mane, pasakė mergaitė.
Paprašiau surasi baimės akis,
- Nematau, negaliu jų surasti, baimė jas užsidengusi...
Tuomet pasiūliau pasakyti baimei: "baime, aš tave matau, pažiūrėk ir tu į mane". Baimė parodė savo akis.
Paklausiau, kaip jaučiasi baimė, kai žiūri jai į akis.
- Ji yra labai nustebusi ir šiek tiek sutrikusi, negali patikėti, kad aš žiūriu jai į akis, - tarė mergaitė.
- Labai gerai, O dabar pasakyk: "baime, aš tave myliu, aš žinau, kad tu eisi čia, nes saugai mane nuo skausmo".
Ji taip ir padarė. Baimė pasidarė labai liūdna, nes suprato, kad ji mergaitei nebereikalinga... Mergaitė apkabino ją, dar kartą pasakė,- "Aš tave mylių ir paleidžiu" ir baimė lengvai iškeliavo.
Taip dirbome su visais personažais, kurie tik atėjo pas mergaitę. Paleidimo sesija vyko labai sklandžiai, lengvai ir įdomiai. Ji buvo savo vidiniame pasaulyje, savo susikurtoje pasakoje... kuri palaipsniui keitėsi ir transformavosi.
Kai baigėme ji jautėsi visiškai ramiai ir taikoje eiti pas odontologą...
O KAIP TU? AR TURI DRĄSOS PASIŽIŪRĖTI SAVO BAIMEI Į AKIS?