Valausi organizmą, dėl daugelio priežąsčių. Todėl, šiuo metu valgau tik termiškai neapdorotus vaisius, daržoves, mirkytus riešutus bei sėklas...
Esu emocijų paleidimo sodyboje.
Rytas kaip visuomet prasideda nuo 5 val.: mankšta, praktikos, sportas, meditacija, mano „super pusryčiai“ Ir nieko ypatingo neįvyko išskyrus „jogurtą“... jis užsuko mano prote tikrą savęs kankinimo mechanizmą. Noriu jogurto ir baigta
Per pietų pertrauką išėjau į mišką paleisti „geismą“ suvalgyti jogurtą. Pradėjau gilintis iš kur ateina toks stiprus troškimas. Vaizdiniai, kaip atsukant kiną atgal, mane nunešė į nerūpestingą vaikystę. Kaimas, močiutė, miškas, pievos, laukai, rugiagėlės, laisvė, didžiulė supynė ir... žemuogės. Žemuogės su saldžia grietine bei cukrumi. Kaip skanu... sėdžiu ant akmenėlio ir valgau pasigardžiuodama, pasimėgaudama, skaniau net už ledus...
Suprantu, kad jogurtas asocijuojasi būtent su šiais vaizdiniais ir jausmais, ant jo pakabinta labai daug malonių akimirkų. Ir protui atrodo, kad jei suvalgysiu jogurtą gausiu visą paketą nuostabių jausmų. Suprantu, visa tai reikia paleisti. Pakibo virš manęs didelis apvalus fraktalas, kuris sudarytas iš žemuogių ir grietinėlės. Niekaip negaliu jo paleisti, jis toks mielas širdžiai.
Einu miško takeliu ir tarsi balioną nešuosi fraktalą už virvutės. Kaip paleisti tokį nuostabų dalyką: laisvę, palaimą, nerūpestingumą, džiaugsmą, senelių rūpestį ir tokį nuostabų skonį? Vos pagalvojus pilna burna seilių ir malonus jausmas kūne... Kaip? Einu, nešuosi ir deriuosi su savimi, paleisk, juk čia tik prisiminimai, gerai... paleisiu... ne nepaleisiu... negaliu paleisti, jausmas, kad net jei paleisiu jis niekur nenuskris... ir vėl derybos su savimi. Galų gale priimu spręndimą paleisti ir paleidžiu... nuskrido ir išnyko...
Sekančios dienos rytas. Viskas pagal planą, nuotaika gera, mankšta, praktikos, sportas, meditacija, mano „super pusryčiai“ Ir... ir išpilstytas į puodelius jogurtas. Žiūriu... uostau... noriu, labai noriu!.. Na ir gerai noriu tai noriu. Įsipilu truputį ir geriu. Vienas gurkšnis – siaubingai saldu, antras gurkšnis – visai nebraškinis, o bananinis, trečias – neskanu, daugiau nebenoriu... Va dabar ir įvyko galutinis paleidimas. Užteko trijų gurkšnių ir nebeliko „ypatingojo“ jogurto statuso. Ramu... jogurtas, kurį čia gamina virėjai ir patiekia kiekvieną rytą, nuo šiol man nebekels jokių jausmų bei įtampos.
Galima pagalvoti, kad visai nereikia tokių gerų dalykų paleisti. Bet tai yra prisirišimas prie jausmų, potyrių, skonių ir būtent tai mus laiko įkalintus praeityje, prisiminimuose. Paleidus, prisiminimai niekur nedingsta, bet jie nebeturi svorio ir esame laisvi valgyti jogurtą ar nevalgyti. Svarbu sąmoningai suvokti iš kur ateina prisirišimas prie tam tikro skonio ar maisto.