Iš asmeninio archyvo "6VELNUMAS"...
Esu dama, buvusi garbingo vyro žmona. Važiuoju iš rūmų su karieta akmenuotu keliu ir verkiu... įvyko skyrybos. Išsikraustau, vyras mane atstūmė, kaip moterį, jaučiuosi išduota, palikta ir nebereikalinga...
Šis vaizdinys iš praeito gyvenimo, iškyla, kai duodu užklausą pasąmonei: „prašau, parodyk man tą momentą, kuomet manyje apsigyveno atstūmimo baimė“.
Nutariau patyrinėti seniai užspaustą ATSTŪMIMO BAIMĘ. Tai labai labai sena istorija, tačiau nepripažinta, neišjausta ir nepaleista.
Susitapatinu su šia moterimi iš praeito gyvenimo ir leidžiu būti jos skausmui, sielvartui, nereikalingumui, žlugimo, kaip moteris jausmui... jausmui, lyg subyrėjo visas mano gyvenimas...
Tyrinėjant praeitus gyvenimus tikslas yra surasti problemos šaknį, suvokti, kaip aš tai susikūriau, kodėl mano Siela pasirinko tokią patirtį? Ką turiu išmokti bei suprasti? Transformuoti negatyvius jausmus bei pastebėti ir paleisti neresursines, griaunančias programas bei strategijas, na ir susigrąžinti resursinę būseną.
Klausiu pasąmonęs, kaip atsitiko, kad toks garbingas ir geros širdies žmogus manęs atsisakė. Matau, jog santikyje su juo esu šalta, užsidariusi, demonstruoju abejingumą...
Tuomet prašau pasąmonės parodyti man, kodėl aš nepriimu šio žmogaus švelnumo ir meilės, kodėl negaliu duoti to paties atgal? Kodėl demonstruoju šaltumą, nors viduje jaučiuosi kardinaliai kitaip, esu meilėje jam? Kodėl esu užsidėjusi apsauginį šarvą? Kodėl neįsileidžiu jausmų? Nuo ko save saugau?
Tas pats gyvenimas, tik dabar matau save, kaip mažą mergaitę. Esu vienas vaikas šeimoje, jaučiu begalinį trūkumą meilės, švelnumo, dėmesio, apkabinimų, bendravimo... Mama ištisas dienas sėdi savo kambaryje užsidariusi ir siuva... ji neturi laiko man. Noriu prisiglausti, apsikabinti, o mama nuolat kartoja, tarsi sugedusi plokštelė „neturiu laiko, skubu, turiu daug darbo ir taip nespėju, netrukdyk, pasitrauk, užsiimk kažkuo...“. Negaliu su ja, net kalbėti, nuolat barška siuvimo mašina... man labai liūdna...
Gyvename vienkiemyje, draugų nėra, tokia didžiulė tuštuma spengianti manyje... Jaučiuosi vieniša ir nereikalinga...
Tėtis, po sunkios darbo dienos, visada grįžta labai vėlai ir pavargęs, nėra net kalbos apie dėmesį, meilę ir švelnumą man... jei noriu apsikabinti... prisiglausti (ko man taip siaubingai trūksta... tos žmogiškos šilumos, priėmimo ir liudijimo, jog bent kažkam esu svarbi... bent kažkam reikalinga), jis mane tiesiog nustumia, sakydamas „nelysk, pavargau“... Jaučiuosi neverta meilės, bet nežinau, ką galiu padaryti, kad ją užsitarnaučiau, jau netekau vilties, nes jokios pastangos nepadeda...
Kai man maždaug septyneri, pradedu užsidarinėti, priimu sprendimą: „būti švelnia skauda, savo švelnumą pradedu jausti, kaip nusižeminimą, kažką, kas kenkia man pačiai“. MANYJE APSIGYVENA BAIMĖ BŪTI ŠVELNIA IR MYLINČIA.
Uždarau savyje švelnią mergaitę ir tampu šalta, atžagaria, pikta bei išdidžia... tarsi nepažeidžiama (lyg nuo to mažiau skaudėtų). Nuo šiol, tai mano apsauginė kaukė, lydinti mane gyvenimas iš gyvenimo...
Šiame momente gaunu aiškų suvokimą, kodėl su savo vyru, nors jis visiškai kitoks nei mano tėvai, elgiausi būtent taip, buvau „šalta, abejinga ir užsidariusi“. Negaliu atsiverti, negaliu priimti ir negaliu duoti, nes pasąmonėje įrašyta – „švelnumas ir meilė yra kančia, grėsmė man pačiai“.
Kylu į Sielos lygmenį, į momentą prieš gimstant į šį (praeitą) gyvenimą. Matau, kad į šį (praeitą) gyvenimą ateinu su didžiuliu trūkumu švelnumo, meilės, dėmesio bei palaikymo. Užduotis - išmokti gyventi ne iš trūkumo ir noro GAUTI, bet iš pilnatvės ir noro DALINTIS.
Ir vienu ir kitu atveju yra švelnumas, bet kylantis kardinaliai iš kitokios energijos. Kai eini su trūkumu, patiri dar daugiau trūkumo... kai daliniesi iš pilnatvės, patiri dar daugiau pilnatvės. Iš kur mažas vaikas, gali apie tai žinoti, kaip mažam vaikui paleisti ir užsipildyti, kaip mažas vaikas gali visa tai suvokti... negali... todėl, mes dabartiniai, susidūrę su bet kokia problema, grįžtam ten, į skaudžią praeitį ir padedam vaikui tai padaryti...
Kai paleidžiu mergaitės TRŪKUMĄ ir visus su šiuo trūkumu susijusius jausmus bei mintis, kai paleidžiu priimtą sprendimą užsidaryti bei įsitikinimą „švelnumas lygu kančia“, kai paleidžiu baimę mylėti... energija transformuojasi, atsiranda ramybė, lengvumas, išsiplečia vidinė erdvė, užpildau mergaitę balta šviesa, išjaučiu resursinę – PILNATVĖS būseną... tuomet visas gyvenimo scenarijus keičiasi.
Dabar aš linksma maža mergaitė, pribėgu apsikabinu mamą ir bėgu žaisti, po kiek laiko ir vėl kartoju... kai esu pilnatvėje, mama manęs neatstumia, nes aš iš jos nieko nereikalauju, ir kai aš nereikalauju, ji atranda laiko sustabdyti siuvimo mašiną ir bent kelias minutes skirti dėmesį man. Tėtis grįžęs iš darbo vakarieniauja, o aš tiesiog sėdžiu šalia ir pasakoju, tai, kas man per dieną susikaupė, tiek linksmos, tiek ir liūdnos istorijos... jis kartais netgi įsitraukia į pokalbį... aš tokia laiminga...
***
Labai stiprus suvokimas kodėl buvau užsidariusi duoti ir priimti švelnumą, kodėl jį savyje neigiau... ir kodėl taip stipriai bijojau atstūmimo...
Išgydyta situacija Sielos lygmenyje. Padėkoju sau, pasąmonei, uždarau ir paleidžiu transformuotą gyvenimą, kuris nuo šiol, nebeturi įtakos, mano dabartiniam ir ateities gyvenimams.
***
Dukra grįžusi po atostogų iš karto pastebėjo pasikeitusią mano būseną, ji net apsiverkė, susijaudino, kai pajuto pilną priėmimą ir šilumą sklindančią ne iš proto, bet iš širdies. Ji yra tokia pati, kaip aš tame gyvenime (oij kaip dabar ją suprantu)... jai labai reikia apkabinimų, palaikymo, pokalbių ir dėmesio... jos meilės kalba – fizinis kontaktas... Iki šiol sunku buvo atliepti jos poreikį, darydavau tai labiau sąmoningai per sprendimą, negu per jausmą... dabar yra ir švelnumo jausmas... Gera leisti sau būti švelnume...
***