Kaltė – tai jausmas, kad kažką padariau ne taip, ar kitas padarė ne taip – tuomet jis kaltas. Kažką, kas nepatinka kitiems arba man pačiam. Pažeistos nustatytos taisyklės, kurias mums įdiegė tėvai ir visuomenė. Atsiranda terminas – sąžinė.
Kaltė – ne įgimtas jausmas, ją formuoja socialinė aplinka, visų pirma – tėvai, tuomet darželio auklėtojai, mokytojai, kaimynai ir t.t. Aplinka išmokė, kad jaustis kaltu yra teisinga reakcija į kažką negero, kuomet tikime, kad suklydome. Jei jaučiuosi kaltas – esu geras žmogus, jei nesijaučiu – tai su manimi kažkas negerai.
Kaltę jaučiantis vaikas - yra lengvai valdomas. Mes užaugame, tačiau esame taip gerai išmokę būti kaltais, kad net tuomet kai mūsų niekas nebekaltina, sėkmingai tą darome patys.
Išmokę būti kaltais pastoviai save smerkiame, kaltiname ir baudžiame neleisdami sau daryti ar turėti tai ko norime. Dar būdami vaikais išmokstame atstumti savo dalį, kuri yra nepriimtina tėvams ir visuomenei.
Kuo dažniau gyvenime jaučiamės kalti, tuo turime mažiau pasitikėjimo savimi. Savivertė priklauso nuo mūsų gebėjimo priimti ir mylėti save tokius kokie esame. Kai esame kaltėje – nepriimame savęs tokių „blogų“ ir taip menkindami save, mažiname savivertę.
Kaltė yra labai sunki emocija einanti kartu su pykčiu, nusivylimu, savigrauža, liūdesiu ir apmaudu. Palaipsniui atsiranda depresija, prarandamas pasitikėjimas savimi, pradingsta gyvenimo džiaugsmas.
Kaltės jausmas atima daug energijos. Ilgai gyvenant kaltėje prasideda įvairios ligos. Kai visiškai atsisakome savo individualumo ir įtikiname save, kad turime būti tokie, kokius mus nori matyti aplinkiniai, prasideda problemos su smegenimis. Galvos skausmai, epilepsija, traukuliai, koordinacijos praradimas, augliai, atminties praradimas, tarsi rūkas prote, nėra aiškumo, skaidrumo
Kaltės jausmą, dėl tam tikrų įvykių žmonės nešiojasi 10-mtmečiais.
Kaltės jausmas gali kilti ir tada, kai pernelyg daug iš savęs reikalaujame.
Kaltiname ir baudžiame tiek save, tiek ir kitus, norėdami ištaisyti, pakeisti, išauklėti. Bet patyrinėkite, kiek jau kartų save kaltinote, taisėte, tačiau elgiatės vis tiek taip pat.
(maistas, sportas, kėlimasis - ėjimas miegoti, atidėliojami darbai, elgesys santykyje su artimaisiais, priklausomybės...)
Ši, savęs kaltinimo strategija neveikia. Jei norime pokyčio savo elgesyje turime prisiimti atsakomybę ir nuspręsti elgtis kitaip, tik tuomet galime išeiti iš šio užburto klydimo ir savęs kaltinimo - rato.
Pavyzdys su dvejais vaikais
KAIP IŠSIVADUOTI IŠ KALTĖS JAUSMO?
- Suprasti, kad negalėjo būti kitaip. Nėra prasmės kaltinti, nes praeities vis tiek nebepakeisi. Kas įvyko, tas įvyko. Noras sukontroliuoti, pakeisti.
- Tokiu būdu savęs ar kitų neišauklėsi ir nepakeisi. Mes negalime pasikeisti tol kol priešinamės sau tokiems. Pasipriešinimas tarsi klijai priklijuoja prie mūsų šitą veikimo modelį.
- Paleisti baime, kad jei nekaltinsiu savęs, tuomet niekada nepasikeisiu.
- Pripažinti sau, kad pykstu, už kaltės jausmo visada slepiasi pyktis. Pyktis yra emocija skirta daryti pokyčiui. Kaltė – auka.
- Paleisti etiketes – žioplas, nevykęs, silpnavalis, kvailas, besotis ir t.t. Nerūpestingas, tinginys, bejėgis, netvarkingas, apsileidęs, išsiblaškęs, piktas, lėtas, bijantis, neužtikrintas, nerimaujantis, susikaustęs...
- Paleisti visą nemeilę ir nepritarimą sau tokiam. Duoti sau meilės ir pritarimo.
- Priimti visas savo atstumtas dalis. Ten kur myliu save, kaltės niekada nebejausiu.
- Atsakomybė ir kaltė. Prisiimti atsakomybę ir sąmoningai daryti pokytį.
Pasaita "Kaip išsivaduoti iš kaltės jausmo" čia
Būk laisvas ir leisk sau mėgautis gyvenimu
Lidija Ma