Pirmiausia, kodėl reikia priimti save visokį?

Tą akimirką, kai žmogus priima save tokiu, koks jis yra iš tikrųjų, ne vertindamas ir nelygindamas savęs su kitais, pradingsta  išdidumo ir nevertumo jausmas. Pradingsta įtampa, baigiasi nesėkmingi bandymai tapti kažkuo kitu, pasitraukia stresai ir depresijos, kurie atsiranda tik dėl nepriėmimo savęs.

Pagrindinė didelių permainų paslaptis – visiškas savęs priėmimas. Tačiau kaip priimti tai, kas nepatinka?

Mes beveik visada, labai gerai pastebime kitų žmonių trūkumus, ir tuo pačiu metu, mes nepastebime savo trūkų.

Todėl kiti žmonės, mums, šioje vietoje pasitarnaus, tarsi žemėlapiai, kur dar nemylime ir nepriimame savęs. Visus trūkumas kitame žmoguje pastebime tik todėl, kad juos turime savyje. Jei patys nebėgtume nuo šių trūkumų, kitame žmoguje mes jų nematytume.

Negatyvių savybių paleidimas

Pasirenkame žmogų, kuris šiuo metu kelia daugiausiai įtampos ir gražiai lape surašome, visas jame esančias nepatinkančias savybes.

Pvz. : uždaras, nebendraujantis, piktas, pasikėlęs, grubus, neįmanoma susikalbėti, keistas, pavydus, melagis ir t.t.

Tuomet imame po vieną šio žmogaus savybę ir klausiame savęs. Kur, kokiose situacijose ir su kokiais žmonėmis aš esu toks pat, elgiuosi taip pat? Atrandame.

Tuomet klausiame savęs:

1,  „Ar galiu paleisti ne meilę ir nepritarimą sau, kai esu uždaras?“ atsakome „Taip“
2. „Ar galiu duoti sau meilės ir pritarimo, būtent todėl, kad esu uždaras?“ atsakome „Taip“

Ir kartojame šiuos du klausimus sau tol, kol jausime, kad visiškai priimame save uždarus.

Paleidinėjant ir priiminėjant tokias savybes, kaip pyktis, pavydas, godumas ir k.t. gali kilti pasipriešinimas, nes tai „blogos“ savybės, kaip galima mylėti tą kuris yra gobšus, ir savęs tokio mylėti negalima.

Reikia pakilti virš gėrio ir blogio sampratos. Nėra nieko nei gerai, nei blogai, viskas tiesiog yra. O kokią spalvą klijuojame, priklauso nuo mūsų sąžinės bei nuostatų.

Paleidžiame savo išdidų žinojimą, apie tai kas yra gerai, o kas yra blogai ir mylime save tokius, kokie esame. Kai mylėsime save godžius, mums nebereikės būti godžiais. Ir svarbiausia mes daugiau nesutiksime tokių žmonių. Nes niekam nebereikės pirštais badyti į tai, ko nemylime ir nepriimame savyje.

Paklauskite savęs:

3. „Ar galiu paleisti visą išdidų žinojimą, kad tai yra blogai?“  atsakykite „Taip“ ir klauskite savęs, tol kol pajusite, kad nebetraktuojate tos savybės, kaip blogio. Tuomet sugrįžkite prie 1-ojo ir 2 – ojo klausimo.

Na ir paskutiniai klausimai paleidus vieną savybę:

4. „Ar galiu paleisti ne meilę ir nepritarimą tam žmogui, kai  jis yra uždaras?“ atsakome „Taip“
5. „Ar galiu duoti jam meilės ir pritarimo, būtent todėl, kad jis yra  uždaras?“ atsakome „Taip“

Kartojame šiuos du klausimus tol, kol jausime, kad visiškai priimame tą uždarą žmogų. Bet dažniausiai, kai paleidžiame savybę per save ir priimame save, automatiškai priimame ir kitą žmogų.

Dirbame iš eilės, pagal pateiktus klausimus, kol paleidžiame visas savybes, mylime ir priimame save, bei pasirinktą žmogų.

Pabaigoje, jei tikrai viską paleidome, dažniausiai pajaučiame didžiulį dėkingumą, tam per kurį priiminėjome save. Tuomet sudedame rankas ir nuoširdžiai jam padėkojame.

Labai įdomus dalykas nutiks, kai šitaip paleisime savo savybes, per pasirinktą asmenį. Tas žmogus arba kardinaliai pasikeis mūsų atžvilgiu, arba pasitrauks iš mūsų gyvenimo.

Gali būti taip, kad kito žmogaus savybės jūs tikrai neturite, o tą žmogų smerkiate, tai paieškokite atsakymų, kitu kampu. Pavyzdžiui: jus labai erzina alkoholikas, jūs toks nesate. Bet gali būti, kad jūs labai nekenčiate alkocholikų.O jie, būtent, todėl ir yra jūsų gyvenime, kad išmoktumėte nesmerkti ir nevertinti, o mylėti juos. Įsivaizduokite, kad esate alkoholikas ir paleidinėkite pagal pateiktus klausimus.  Arba kitas variantas jūs esate taip pat priklausomi, tik ne nuo alkoholio, o nuo cigarečių, televizoriaus, druskos, saldumynų, bandelių ir t.t. ir už tai nemylite savęs. Viskas kas mus erzina ar mums nepatinka yra susiję būtent su mumis. Visi kiti yra tik veidrodžiai, mūsų "kreivų veidrodžių" karalystėje...

Autorė Lidija Mačiūnienė