Pas mane ateina jaunos merginos, jos nežino, kaip mylėti ir priimti. Jos gali nusakyti, ką reiškia mylėti, priimti, bet nemoka, negali to pajausti.

Ateina subrendę vyrai, padarę įspūdingą karjerą ar sukūrę didžiulį verslą, bet tuo pačiu nemokantys apkabinti visu kūnu, visa siela, nežinantys kas yra meilė, nežinantys kaip atrodo ir jaučiasi nuoširdūs santykiai...

Aš labai gerbiu tuos, kurie išdrįsta pasižiūrėti į save, pasinerti į save, išgirsti ir pajausti save. Tuos, kurie išdrįsta žiūrėti ten, kur be galo skauda. Palaikau tuos, kurie supranta, jog jokiais išoriniais veiksniai nepatenkinsi sielos šauksmo, tos vidinės sielos tuštumos.

Nustoti kaltinti kitus, aplinką, pasaulį įvykius ir prisiimti atsakomybę už savo būseną reikia daug drąsos ir ryžto. Reikia pasiryžimo tai pakeisti, tam, kad išaugtų tai, kas kažkodėl neišaugo… neišsiskleidė. Iš naujo atrasti vaikystę: skonių, garsų ir kvapų įvairovę… Prisimeni?.. kaip viską tyrinėjai, buvai smalsiu ir nerūpestingu, linksmu ir žaismingu... tiesiog buvai ir leidai viskam būti... verkei ir juokeisi vienu metu.

„Būti“ – pirmiausia – nustoti skubėti, akimirkai sustoti... „Būti“ –  tai jausti, tyrinėti, suvokti... stebėti tai, kas vyksta dabar. Atsipalaiduoti ir atsiduoti šiam momentui. Tapti mažiau įsitempusiu... labiau pasitikinčiu gyvenimu.

Esame įpratę veikti automatu ir paskubomis. Nejaučiam ką valgom, paskubomis geriam, o mintimis jau bėgam... bėgam, bėgam, bėgam... Kiek dar ilgai bėgsi....

„Būti“ – tai apie kiekvieno gurkšnio skonį, žolės spalvą, vėjo ošimą, apie atvirą santykį, apie prisilietimą ir kito pajautimą. Apie džiaugsmą ir liūdesį, apie drąsą ir baimę, apie pasitikėjimą ir nusivylimą, apie sėkmę ir bejėgiškumą, apie vienatvę ir buvimą apsuptyje... Apie savęs pažinimą per jausmus ir kūno pojūčius. Apie tai, kas teka per tave visą gyvenimą ir daro tave iš tikrųjų GYVU, MILINČIU IR MYLIMU...

Parašyk, prašau, kokia tavo istorija, ar atradai Gyvenimą savyje, ar džiaugiesi tuo ką darai, ar myli tai ką darai, ar jauti tai ką darai?