Į klausimą „Kokias sąmoningumo praktikas galiu atlikti, kai auginu vaikus?“, efektyviausia ir sunkiausia praktika „buvimas“.
Esi mama ir ką tik paguldei savo vaiką į lovelę. Tarkime, kol jis užmigo užtruko apie valandą ir tu, pavargusi nuo šio proceso, nes be galo lauki, svajoji apie poros valandų tylą, vienatvę ir laiką sau... Nusprendei medituoti... Tačiau nepraėjus nė pusei numatyto laiko, iš vaiko miegamojo pasigirsta nepatenkintas „mamaaa“ girgždesys, ištemptas „aaaaaa“ ar kitas garsas, iškalbingai rodantis, kad vaikas pabudo ir nori tavo dėmesio, tavo buvimo šalia...
Ši akimirka ir yra didžioji praktikos dalis – pripažinta vidinė tiesa ir buvimas joje, stebėjimas, to kas vyksta tavo viduje su meile ir priėmimu..
Žinoma, atsikeli ir eini pas vaiką. Tačiau tai, kas vyksta tavo viduje, kai žengi tuos tris žingsnius koridoriuje, parodo tikrąjį tavo sąmoningumo gylį. Žengdama pirmąjį žingsnį pajunti, kaip kyla emocijos, padažnėja širdies plakimas, stipriai sukasti dantys, net žandikaulis suskausta, galbūt veidas parausta. Antrame žingsnyje – užpuola tave mintys „kodėl taip trumpai miegojo... ir vėl tas pats... nekenčiu šio momento... ko jis vėl iš manęs nori... kodėl mano vaikas toks neramus?..
Na, o trečiame žingsnyje tu arba įsiveržti į vaiko kambarį kartu su pykčiu ir raudonu veidu, o vėliau save už tai grauži, kaltini ir baudi, arba sulėtinti tempą, lėtai įkvėpti ir iškvėpti... Stebi visus anksčiau minėtus jausmus bei mintis... pripažįsti savo susierzinimą (savo vidinę tiesą)... stabteli akimirkai... apkabini save, pastebi kylantį gailestį sau, Ištari žodžius – myliu ir priimu save tokią, kokia esu, myliu ir priimu savo susierzinimą, pyktį, kovą, nesutikimą, gailestį sau... leidi viskam būti, viiems jausmas ir mintims, nesmerki savęs už tai, kad susierzinai... Įeini į vaiko kambarį įsinešdama suvokimo pilnatvę (tai buvo trys minutės pačios stipriausios praktikos).
Ateini pas savo vaiką, pažadintą kokio nors fizinio diskomforto, blogo sapno ar kaimynų sukelto triukšmo. Įeini pas vaiką kupina atjautos bei suvokimo, kad vaikui dabar tavęs reikia, gal jis jaučiasi nesaugiai, gal jam trūksta tavo meilės, o gal jis tieiog nori tavo apkabinimo, tavo prisilietimo, tavo buvimo šalia... Ateini pas vaiką kupina ketinimo – visus jo norus, pageidavimus ar reikalavimus pasitikti atvirai... su meile ir priėmimu. Ateini pas vaiką atvira širdimi, pasiruošusi būti dėmesingai – vaiko problemai, pasiruošusi išgirsti „mama, pagulėk šalia“...
Tuo pačiu lieki „stebėtoja“ savo ir savo vaiko jausmų.
Auginant vaikus, dažnai nutinka netikėtumai ir žlunga planai. Veiksmingiausias būdas įveikti šią nusivylimo ir susierzinimo laviną – atsipalaiduoti ir atsiverti bet kokiems iššūkiams. Ir tai yra pati stipriausia praktika.
Atsigulk su vaiku, tikrai su juo, o ne mintimis, planais, ar savigaila. Visu kūnu ir protu būk akimirkoje su vaiku, užuosk jį, klausykis jo kvėpavimo, jausk delno šilumą. Tai tikrai ne pati lengviausia, praktika. Bet jos vaisiai nuostabūs...
„Kodėl taip?“, – klausi. "Ar negalima tiesiog ramiai gulėti šalia užmiegančio vaiko, žiūrint į telefoną?" Žinoma, galima. Bet jei kiekvieną kartą bėgsi savo dėmesiu į telefoną, nepergyvendama savo nusivylimo, nesuteikdama vietos visai jausmų paletei, kuri atsiskleidžia tokiomis akimirkomis, neatpažindama savo nerimo, baimių ir gilių vidinių išgyvenimų, visa tai kaupsis tavyje, kaip emocinė našta...
Jei šią gana ramią akimirką nekreipsi dėmesio į savo jausmus, kurį laiką tarsi apgausi save ir jausmai bus užslopinti... Bet kai ateis laikas padidinti sunkumo lygį ("Mama, tu bloga, nekenčiu tavęs!"), ši šešėlinė dalis pabus ir kris ant tavęs ne kaip minkštas įvairiausių jausmų kamuolys, o kaip sunkus akmuo ar betono plokštė iš po kurio bus be galo sunku ir skausminga išsivaduoti.
Leisk sau atsiverti ir tiesiog būti dabarties akimirkoje su visais savo jausmais (ne išreikšdama juos, bet suvokdama ir stebėdama), būk šalia vaiko, natūrali ir atvira ir jis suvoks tokį buvimo būdą.
Ir, priešingai, artumo akimirkomis, vengimas susitikti su jausmais, gali įsitvirtinti pačiame šeimos santykių centre bei tapti kiekvienam nematoma norma...
Taigi, ką praktikuoti, vaikus auginančiai mamai? Buvimą, tame kas yra dabar. Stebėjimą, to, kas vyksta dabar... su meile ir priėmimu, su leidimu viskam būti... Tai pati sudėtingiausia ir giliausia praktika, plečianti tavo sąmonę, kelianti tave į aukštesnių dažnių vibracijas (meilė, priėmimas, dėkingumas, ramybė, pilnatvė) bei iš pagrindų keičianti tavo gyvenimą... Tai ir yra tavo „meditacija“.
***
Reikia pagalbos?
Meditacijų cikas "VIDINIS BALANSAS"