Sustok akimirkai... Sustok... Sustok ir pagalvok... Kiek dar taisysi save, kiek dar keisi, bausti ir auklėsi? Kam visa tai? Ką tau tai duos? Kančią, skausmą, nusivylimą, baimę, pyktį, ne saugumą... Ar tikrai tu to nori? O gal tiki, kad kai gerai save nubausti, tuomet jau galėsi mylėti? Ši akimirka taip ir neateis... niekada neateis... visuomet rasi trūkumų, ir priežasčių savęs nemylėti.

Sustok... Pažiūrėk sau į akis, apkabink... Ir švelniai, švelniai sau ištark: "aš myliu save, tiesiog myliu save..." glostyk, myluok bei užpildyk save meile... be jokių sąlygų...

Būk tuo, kuris palaiko, padrąsina, užjaučia... būk atrama sau...

Patyrinėk, kaip jaustumeisi, jei nustotum gyventi rimtai. Jei sugrįžtum į vaikišką lengvumą, žaismingumą bei smalsumą. Jei leistum sau patirti kiekvieną dieną kaip naują, be išankstinio nusistatymo, be "protingo" žinojimo, koks sudėtingas yra gyvenimas...

Patyrinėk...