Visame pasaulyje žmonės kariauja vieni su kitais. Žmonės iš vienos „pusės“ žudo žmones iš kitos „pusės“. Kiekviena „pusė“ įtikinėja, kad ji teisi. Kiekviena „pusė“ randasi skausme, tačiau nenori nusileisti kitai „pusei“, sugalvodama vis naujų priežasčių, kodėl jie yra teisūs. Tragiškos istorijos senos kaip pasaulis.

Kai mes pripažįstame akivaizdų faktą, kad visi mes – ta pati Sąmonė. Kai mes suvokiame, kad už visų mūsų istorijų, religijų, tautų, įsitikinimų, už mūsų odos spalvos ribų, mūsų sunkios praeities ir bauginančios ateities ribų, mes visi – Visatos išraiška.

Iš tikrųjų nėra izraeliečių ar palestiniečių, žydų ar krikščionių, musulmonų ar budistų, ateistų ar tikinčiųjų, respublikonų ar demokratų, gurų ar mokinių. Tai tik formos, kurios neturi nieko bendra su tuo, kuo Esame.

Tai kas mes esame iš tikrųjų, neturi formos, vertinimo, neaiškumo, yra ne fiksuojama ir niekaip nedaloma į dalis, nėra surištas su jokiu įvaizdžiu... Taip kaip didžiulis vandenynas. Bangos jame nėra atskiros – jos ir yra vandenynas.

Sąmonė, Visata, Absoliutas... neturi jokios religijos, pilietybės, nacionalinės tapatybės. Ji sukuria šviesą ir tamsą, in ir jan pastoviai kintančiame iliuzijų pasaulyje.

Kai žinome, kad esame viena, sužeisdami kitą, sužeidžiame save. Mes kovojame su savo paties atspindžiais. Pykdami ant pasaulio, nekęsdami, nepriimdami, smerkdami, teisdami, norėdami pakeisti, iš tikro mes  pykstame ant savęs, nekenčiame, smerkiame, teisiame ir pakeisti norime taip pat save...

Karas su pasauliu niekada nesuteiks vidinės taikos, vidinės tylos, ramybės ar meilės.  Karas su pasauliu – tai karas su savimi.

Nustokime kariauti ir pradėkime kurti meilę bei džiaugsmą savyje ir aplink save.