Prašau tavęs, žmogau, nebūk aukščiau ar žemiau kažko. Nevertink, neteisk, nesmerk, nekritikuok… Taip tu būsi atskirtas nuo savo dalies, kuriai reikia švelnaus dėmesio.

Nustok bėgti nuo savo skausmo, liūdesio, pasimetimo, tuštumos jausmo viduje. Išjausk šias emocijas pilnai, kad jos galėtų nevaržomai pereiti per tave ir transformuotis bei sugrįžti meilės energijos pavidalu.

Tai nėra nei blogos, nei negatyvios emocijos. Jos nėra tavo nesėkmės ženklas, tavo silpnumo, pasimetimo ar bejėgiškumo įrodymas.

Jos yra tik atgarsis iš tavo praeities, iš tavo pasąmonės. Jos tik nori būti pastebėtos, priimtos, išjaustos ir paleistos. Jos neateina, tam, kad tave nubaustų ar kažko išmokytų. Jos ateina, kad galėtum išsivalyti, nebesinešioti to sunkaus bagažo, kurį susikrovei bėgdamas nuo skausmo, bėgdamas nuo savęs… metai iš metų ir ne tik šiame gyvenime…

Pokytis, išgijimas, sugrįžimas į savo prigimtinę būseną – tai tavo pasiryžimas mylėti viską savyje, mylėti gyvenimą tokį, koks jis yra… Ir džiaugsmą ir liūdesį – savo didelioje širdyje.

Atsiverk meilei – ji gydo viską: kūną, sielą ir gyvenimą...

Parašyk, kiek esi pasiruošęs pokyčiui? Kiek esi pasiruošęs atsiveti meilei? Kiek esi pasiruošęs pasiduoti gyvenimo tėkmei?