Asmeninės nuostatos kyla iš sąžinės ir yra susijusios su padariniais gyvenime. Sąžinė lemia, kokiomis sąlygomis turime teisę kam nors priklausyti, o kokiomis tą teisę prarandame. Mūsų sąžinė mus nuteisia. Visi sąžinės krustelėjimai yra nuosprendžiai. Tai yra išankstinės nuostatos, kurios viską iš anksto nulemia. Ką galiu daryti, turėti, o ko ne.  Giliau nesuvokdami sąžinės egzistavimo esmės, tampame jos vergais.

Esminis sąžinės keliamas klausimas yra, kaip turiu galvoti ir elgtis, kad atitikčiau nusistovėjusias normas. Jei padarome ką nors, kas netelpa į mūsų sąžinės rėmus, mes jaučiamės kalti ir imame save bausti, graužiami sąžinės priekaištų.

Kaip mūsų sąžinės prikaištai įgyja tokios galios?  Mes sąžine tapatiname su Dievo balsu.

Sąžinės nuostatos formuojas vaikystėje, kuomet priklausome tėvams ir mus supančiai aplinkai su jų sąžinės nuostatomis.

Tai kaip gi įveikti šias nuostatas? Pirmiausia reikia suprasti, kad sąžinė nėra Dievas. Dievas – yra besąlyginė meilė. Reikia susiderinti su Dvasios postūmiu, kuris būdamas anapus sąžinės skirstymo į gera ir bloga, viską priima vienodai, nes viskas turi vienodas ištakas, todėl gali būti tik toks koks yra. Su vienoda meile teikia būčiai viską ir leidžia viskam likti būtyje.

Bet koks skirstymas į gera ir bloga, šviesą ir tamsą, žmones ir angelus, kaltą ir nekaltą yra pasipūtėliškas, nes pavienis žmogus remiasi savo sąžine ir mano galįs ir turįs teisę sukurti pasaulį kitokį, nei jis yra.

Parengta pagal Bert Hellinger knygą „Sėkmė gyvenime, sėkmė darbe“