Tą akimirką, kai žmogus priima save tokiu, koks jis yra iš tikrųjų, ne vertindamas ir nelygindamas savęs su kitais, pradingsta išdidumo ir nevertumo jausmas. Pradingsta įtampa, baigiasi nesėkmingi bandymai tapti kažkuo kitu, pasitraukia stresai ir depresijos, kurie atsiranda tik dėl nepriėmimo savęs. /Ošo
Mes taip uoliai stengiamės pakeisti save, kad priartėtume prie visuomenėje priimtų grožio, sėkmės, elgesio ir kt. standartų, kad nekreipiame dėmesio į tikruosius save. Net jeigu mums pavyksta sulieknėti ar papilnėti, įsigyti eilinį daiktą, tam, kad atitiktume statusą visuomenėje, mes pastebime, kad tai nedaro mūsų nei laimingesniais, nei sėkmingesniais. Atvirkščiai, didėja vidinė tuštuma.
O viskas tik dėl to, kad mes nenorime matyti save tokiais, kokie esame iš tikrųjų, be pagražinimo, be kaukių. Pagrindinė didelių permainų paslaptis – visiškas savęs priėmimas. Tačiau kaip priimti tai, kas nepatinka?
Kai mes nepriimame savęs
Kiekvienas vaikas susiduria su situacijomis, kuomet tėvai jo nesupranta. Mažyliui – jo veiksmai logiški, jie atliekami turint tikslą. Tarkim, savęs bei aplinkos pažinimas, norint gauti dėmesio. Net ir mylintys tėvai kartais pratrūksta ir bara savo vaiką. Tokią reakciją vaikas priima kaip jo nepriėmimą ir nemeilę. Ir bėgant laikui pradeda nepriimti kai kurių savo savybių, pasireiškimo. Ką jau kalbėti apie žmones, kurie augo be tėvų meilės ir rūpesčio...
Mes gyvename visuomenėje, kurioje egzistuoja dualumas – „juoda – balta“. Kur viskas yra vertinama kaip – „geria – blogai“, kur užmerkiamos akys individualumo išraiškoms, savo nuomonės išskirtinumui. Atmetama viskas, kas netelpa į visuomenėje priimtus rėmus. Net jei jūsų šeimoje nesilaikė priimtų dogmų, tai visuomenė – mokykla, draugai, kiti įtakingi asmenys, paveikė savęs priėmimą.
Kaip pasireiškia savęs nepriėmimas
Nepriimame savęs, kai nepriimame savo kūno, savo charakterio, asmeninių savybių. Kartais mes esame kritiški sau, kabinėjamės prie kiekvienos smulkmenos, galvodami, kad kiti yra geresni. Tačiau mes nematome, kas iš tikrųjų darosi kito žmogaus viduje. Nepastebime su kokiais savo „trūkumais“ kovoja kitas žmogus. Todėl ir galvojame, kad jis geresnis. Lygiai taip ir mūsų, ne pačios geriausios savybės nėra pastebimos aplinkiniams.
Mes kritikuojame save už klaidas, kritikuojame savo išvaizdą, charakterį, nesėkmes... kai tokių klaidų pasidaro per daug, mes išstumiame tai iš sąmonės ir savo trūkumus perkeliame kitiems žmonėms. Savikritika, virsta aplinkinių teisimu. Mes nuolatos ieškome trūkumų kituose žmonėse. Pykstame, susierziname, pavydime, patiriame nusivylimą ir nejaučiame gyvenimo pilnatvės.
Kodėl taip sunku priimti save
Priimti save daug sunkiau nei kitus, nes mes su savimi esame kiekvieną akimirką. Mes slepiamės nuo savęs, apsimetinėjame, bėgame, pasineriame į veiklą, kad užsimirštume, kad nereikėtų galvoti bei gilintis į save. Viduje yra daug nepriimto skausmo ir kančios, daug baimių, neapykantos ir liūdesio, godumo, aistros, norų bei lūkesčių, pavydo, pagiežos, nusivylimo ir išdidumo. Baisu ten net žvilgtelėti. Todėl ir toliau bėgame... Mes paprasčiausiai gėdijamės šių savo savybių bei smerkiame save, nes pagal visuomeninius standartus - būsime blogi, jei tas savybes išreikšime. Bet kol nepriimsime viso šio paketo, tol neturėsime galimybės išsilaisvinti.
Nuo ko prasideda savęs priėmimas
Nuo savo kūno priėmimo. Dauguma žmonių, net ir tie kurie eina dvasingumo, sąmoningumo keliu, dažnai atskiria save nuo kūno.
Kūnas fizinis objektas, jį galima pamatyti, paliesti, mes tapatiname save su kūnu. Mes užaugome turėdami tokį supratimą, kad aš esu kūnas. Todėl pirmiausia, ką reikia savyje priimti – tai kūną. Priėmus kūną, per jį galima priimti visus jausmus, savybes, charakterio bruožus, mintis, nuostatas ir programas. Kūnas yra visos užspaustos informacijos laidininkas.
Kaip dažnai jūs rūpinatės savo kūnu sąmoningai ir su meile? Nuolatos? Jeigu taip – tuomet jus galima pasveikinti. Šio etapo pereiti jums nereikia. O ką daryti tiems, kurie niekaip negali priimti savo kūno?
Galima nuolatos sveikai maitintis, sportuoti, grūdintis, bet jeigu tai daroma ne iš meilės kūnui ir pačiam procesui, o tik tam, kad atitikti vidinėms programoms ar socialiniams normatyvams, tai čia jokia meilė kūnui.
Pats efektyviausias kelias priimant savo fizinį kūną – tai dėkingumas. Dėkokite jam už tai, kad jis yra, už tai, kad padeda jums realizuoti norus bei poreikius. Kai kūnas serga, nesmerkite jo, o žinokite, kad tai ženklas, signalas, apie savęs nepriėmimą.
Išmokite klausyti savo kūno, pažinti siunčiamus signalus, išmokite pastebėti ir pajusti, kas vyksta jūsų kūne kiekvieną akimirką. Pykstate, liūdite, džiaugiatės, bijote – stebėkite kūną, ten kyla daug jausmų. Jei pastebėsite, būsite nuoširdus su savimi, nustosite bėgti... ir galėsite priimti save, tokį, koks esate iš tikrųjų, be kaukių, visokių apnašų bei pagražinimų.
Tas, kuris gyvena harmonijoje su Savimi,
Gyvena harmonijoje su visu Pasauliu.
Autorė Lidija Mačiūnienė
