Žiūrintis į išorę – miega. Perkėlęs dėmesį į vidų – pabunda.

Žmogus, nepatyręs susijungimo su Visatos energija, su šaltiniu ar su Dievu savyje,  nuolatos jaučia, kad kažkas yra ne taip, kad kažko trūksta. Siela šaukte šaukia. Žmogus jaučia tuštumą bet nežino kaip išsivaduoti, kaip užmegzti ryšį su savastimi?

Toks žmogus negeba sustoti ir įsiklausyti... įsiklausyti į save.  Žmogus gyvena savo iliuzijų pasaulyje, sukasi savo dramoje. Bėga, vaikosi malonumų, daro viską, kad patirtų gerus jausmus. Ir lygiai taip pat bėga nuo skausmo bei nuo sunkių ir kankinančių jausmų. Dažnai žmogus susitapatina su savo mintimis ir jausmais. Kuo labiau esi prote ir mintyse, tuo toliau esi nuo savo gyvybinės energijos šaltinio.  Gyveni nuolatinio bėgimo, vargo ir skausmo pasaulyje…

Kur yra atsakymas?

Kai dėmesys perkeliamas iš išorės į vidų, prasideda sąmonės budimas. Viskas pradeda tekėti į išgijimą. Pradedi matyti pilną pasaulio vaizdą, matyti realybę, tokią, kokia ji yra. Pradedi suprasti, kad viskas nuo ko tu bėgai ir kentėjai, tai, tik jausmai ir kas svarbiausia, jie yra laikini. Viskas yra laikina: ir kančia ir malonumas. Tampi pralaidžiu tam kas ateina, pastebi, nebėgi, leidi tam būti ir paleidi, transformuodamas emocijas į pradinę būseną. Viskas, ką priimi – grįžta į šaltinį ir virsta pradine meilės energija. Vidinė saulė šviečia vis ryškiau. Palaipsniui tai tampa neišsenkamu gyvybinės bei kūrybinės energijos, išminties bei žinojimo šaltiniu.

Mes per daug užsiėmę, kad rastume laiko sustoti ir įsiklausyti į save. Susipažinti su savimi. Priimti save ir mylėti save. Gyvename principu: noriu – nenoriu, patinka – nepatinka. Mes nuolatos bėgame nuo savęs, nežinome kas yra mūsų viduje, visiškai nepažįstame savęs, neturime jokio ryšio su savimi. Net ir savęs ieškome išorėje.

Laimės ieškome išoriniame pasaulyje. Lyg būtų įmanoma tai nusipirkti. Tuo pačiu tampame vergais savo norų. Išorinė laimė yra iliuzija, begalinis formų ir pavidalų žaidimas (maistas, televizija, kinas, kelionės, pramogos, veikla, apsipirkinėjimas, svaiginančios priemonės ir t.t.). Visi šie malonumai labai laikini.

Samsara – nesibaigiantis kančios ratas. Gyvename vadovaudamiesi išorinėmis taisyklėmis, moraliniais normatyvais „būk geras“, religiniais aspektais, moksliniais tyrimais bei atradimais. Gyvename nesibaigiančio mąstymo ir nagrinėjimo procese, kuris mus veda į pasimetimą, nežinojimą, įsitempimą, neurozę, depresiją, apatiją ir galų gale nenorą gyventi. Mes esame gyvi, bet negyvename... tik egzistuojame.

Ryšio praradimas su mūsų vidiniu pasaliu ir išbalansavo mūsų gyvenimus.

Kaip atstatyti ryšį su savo Dieviškąja dalimi? 

Jei ši informacija tau aktuali, nori išsivaduoti iš nuolatinio bėgimo, kviečiu tave į dviejų mėnesių, trijų modulių kursą kursą "Atsiverk gyvybinei energijai":

1. ATSTATYTI RYŠĮ SU SAVO DIEVIŠKĄJA DALIMI

2. ATSIVERTI MEILEI

3. ATRASTI GYVYBINGUMO ŠALTINĮ SAVYJE