Gyveno dvi mergaitės, viena - kuri netikėjo stebuklais, tikėjo tik žmogaus protu. Taip ją mokė vaikystėje. Kita – nuolatos, visur matė vien stebuklus, ji gyveno vedama širdies, vedama savo svajonių ir pasitikėjimo!
Stebuklai egzistuoja, tiki tu tuo ar netiki. Ir kiekvienam iš mūsų gyvenime nutinka daug įvairių mažų ir didelių stebuklų. Bet ne visi juos pastebi. Tik tie, kurie žino, kad jie egzistuoja, pastebi, dėkoja ir džiaugiasi. Sako „kaip man pasisekė, kaip nuostabu ir netikėta, kokia aš laiminga, kad tai įvyko...“ . O logika besiremianti mergaitė sako: – „sutapimas, netyčia, nėra ko džiaugtis“.
Kaip tu manai, kurios mergaitės gyvenimas džiaugsmingesnis, teikiantis pilnatvę, lengvumą bei žaismingumą? Tikrai taip – mergaitės, kuri pastebi net ir mažiausius stebuklus: pirmą saulės spindulėlį anksti ryte, paukštelio čiulbėjimą gamtai atbundant, pumpurėlį virtusį medžio lapu, išsiskleidusį gėlės žiedą. Ji mato stebuklą rasos lašelyje, vakarėjančiame danguje, jūros bangoje, ežero ramybėje... ji mato stebuklą visur ir visame kame... Ji pati yra stebuklas.
Džiaugsmas ir stebuklas gyvena širdyje ir visada vaikšto kartu. Jei tik leisi sau džiaugtis, tave nuolatos lydės stebuklai.
Mūsų protas ir širdis – labai skirtingi. Širdis mėgsta dainuoti, šokti ir juoktis. O protas – planuoti ir analizuoti. Kadangi mūsų viena mergaitė gyveno prote, dainavo ji retai, tačiau mąstė, svarstė, galvojo ir vis pergyveno, kad kažko nesužiūrės, nesuspės, nesukontroliuos ar praleis, nepastebės ir neužfiksuos - nuolatos.
Ir štai vieną kartą, pas logišką ir racionalią mergaitę atėjo didelis STEBUKLAS.
- Šeimininke, atidaryk! Aš noriu tuoj pat nutikti! – pranešė STEBUKLAS.
Vietoj atsakymo, buvo tyla. Tuomet kažkas sujudėjo ir paklausė:
- Kas tu toks ir ko nori?
- Tai aš, STEBUKLAS, atėjau į mergaitės gyvenimą, kad padaryčiau jį ryškiai spalvotu ir džiaugsmingu!
- Šeimininkės nėra namuose, nieko negaliu įleisti.
- O kur gi ji?
- Kurgi dar, PRAEITYJE! Analizuoja, svarsto, patirtį į lentynas dėlioja…
- Gerai, vėliau užeisiu, - pasakė STEBUKLAS.
Netrukus STEBUKLAS pakartojo bandymą įvykti, tačiau ir šį kartą mergaitės nebuvo “NAMUOSE”.
- Vėl PRAEITYJE? – paklausė STEBUKLAS.
- Neeee ATEITYJE! Planuoja…
- Gerai, tuomet kitą kartą…
Sekantį kartą, užėjus į svečius STYEBUKLUI, mergaitė buvo vietoje, “namuose”, širdyje… tačiau…
- STEBUKLE, tu visiškai ne laiku.
- Aš ne laiku? Kaip galiu tai suprasti?
- Šeimininkė NE SAVYJE... nemalonumai, problemos... pergyvena. Nerūpi jai STEBUKLAI.
- „NE SAVYJE“? Tai bent reikalai. O kada ji sugrįš Į SAVE?
- Tuomet, kai nemalonumai taps PRAEITIMI.
- Bet, juk ji tuomet, vėl keliaus į PRAEITĮ – analizuoti patirtį?
- Na taip.
- Tai kada gi aš galiu nutikti?
- Na tu ją surask kažkur. PRAEITYJE arba ATEITYJE. Ten ir susitarsite.
- Nieko nebus, - papurtė galvą nusiminęs STEBUKLAS. Aš įvykstu tik „ČIA IR DABAR“ – taip jau aš sukurtas.
- Na, tuomet nežinau „ČIA IR DABAR“ – tai problema. Tame momente ji labai retai būna. Paprastai paskendusi PRAEITIES nuoskaudose arba ATEITIES lūkesčiuose... ar baimėje, kad vėl kažkas negero ir nemalonaus nutiks.
- Kaip tai? – nusistebėjo STEBUKLAS. Nesuprantu, kodėl ji bėga nuo savo LAIMĖS? Kas gi tokio nutiko?
- Tai, kad nieko ypatingo. Vienatvė smaugia. Asmeninio gyvenimo nėra, džiaugsmo nėra, vien tik monotoniška rutina...
- Štai kas! Tuomet pats laikas nutikti STEBUKLUI!!! PROTE, atidaryk vartus!!! Atidaryk, kam sakau?!
Tokiam atkakliam STEBUKLO reikalavimui nebuvo įmanoma prieštarauti. STEBUKLAS akimirksniu įsiveržė į mergaitės SĄMONĘ.
- Sveika, aš STEBUKLAS! – prisistatė jis.
- Tai, kad aš netikiu STEBUKLAIS, - nusistebėjo ji, paskubomis šluostydama ašaras.
- Bet aš tavimi, dar ir kaip tikiu! Žinau, mes sutarsim. Tik pas tave, čia taip mažai vietos, net pajudėti sunku… Tai nebėda, tuoj viską sutvarkysim. Duosim tavo ŠIRDŽIAI erdvės, laiko, šviesos ir spalvų… O kas gi čia??? STEBUKLAS atidarė tamsų kambarėlį ir su triukšmu pabiro griaučiai... Griaučiai tavo “namuose”? Ir kodėl tu juos čia sukrovei, vieta jiems vaizdinių priemonių parodoje. Išmetam?
- Išmetam… trūktelėjo pečiais mergaitė.
- Puiku! Kaip suprantu, čia tavo užslopinti jausmai ir neišsipildžiusios svajonės? Atgaivink, pripažink ir paleisk…
Kol mergaitė vykdė nurodymus, STEBUKLAS pasiraitojo rankoves ir ėmėsi darbo: - rinko ir metė laukas senas nuoskaudas, užslopintus norus, sureikšmintus prisiminimus, neįgyvendintus lūkesčius, ateities iliuzijas, klaidingus ir ribojančius įsitikinimus, laukan visą, per metų metus sukauptą “turtą”.
- Bet… ar protinga išmesti visa sukauptą patirtį? – nedrąsiai paklausė mergaitė.
Gal ir neprotinga, tačiau be galo naudinga! Jei nori, kad tavo gyvenime atsirastų kažkas naujo, pirmiausia reikia atsikratyti seno!
- Oi, kaip tuščia! – sušuko sukrėsta mergaitė. Kas dabar bus, kaip aš gyvensiu? Man nieko neliko!
- Su manimi! – džiaugsmingai pareiškė STEBUKLAS. Aš atėjau į tavo GYVENIMĄ ir daugiau niekada tavęs nepaliksiu! Nuo šiol, mes kartu su tavimi darysim daug daug mažų STEBUKLŲ!
Taip į mergaitės gyvenimą atėjo BESALYGINĖ MEILĖ – pats nuostabiausias ir didžiausias STEBUKLAS, kuris egzistuoja šiame PASAULYJE. Jis neleidžia mergaitei klajoti PRAEITYJE ar kabintis į ATEITĮ, nes tai kas nutinka gero, nutinka tik šiame momente, tik šioje AKIMIRKOJE, tik tuomet, kai esi „NAMUOSE“, kai esi „ŠIRDYJE“.
Dabar ji turi viską… ji turi STEBUKLĄ – ji turi GYVENIMO DŽIAUGSMĄ ir patiria PILNATVĘ. Daugelis sako “KOKIA NUOSTABI MOTERIS!” ir tai yra tiesa, dabar ji SPINDI iš vidaus, jos ŠIRDIS pripildyta MEILĖS, dabar ji pati yra STEBUKLAS!!!
PRISIJUNK PRIE KURSO MOTERIMS IR ĮSILEISK Į SAVO GYVENIMĄ STEBUKLĄ.