Užtinusi, paraudosi, šiek tiek užsimiegojusi, rytinė saulė lėtai slinko dangumi ir kalbėjosi su vėju.

- Tu sakai, jie mane myli?

- Aga

- O už ką? Aš juk negraži...

- Jie mano, kad tu graži.

- Na taip... – saulė susigėdo ir kreivai žvilgtelėjo į okeaną. – Pažiūrėk, kokie nelygumai į visas puses kyšo, ir dėmės ant veido...

- Bet jie to nemato.

- Kodėl nemato?

- Todėl, kad jie tave myli.

- Na, štai ir vėl tu apie tą patį. Už ką gi jie mane myli?

- Jie sako, už tai, kad tu švieti ir šildai.

- Kažkokia nesąmonė, - nustebo saulė. – Žinoma, aš šviečiu ir šildau. Bet juk tai normalus gyvenimo procesas, kažkas panašaus į gurguliavimą pilve.

- O jie mano, kad tu gera.

- Gera? O kas tai yra - gera?

- Nežinau, -  atvirai prisipažino vėjas.  – Tačiau jie tikriausiai žino, jei taip sako.

Petras Bormanas