Skirtingose, savo jautrios ir nuoširdžios širdies, kampeliuose nešiokis savo svajonę, savo mėgstamiausią vaikystės pasaką, savo auksinę žuvelę, nuostabiausią pievą – pilną žydinčių gėlių, ošiantį ir pilną gyvybės mišką, kalnus, audringą jūrą, ramiai tyvuliuojantį ežerą, skaidrią, saulėtą dieną ar vėjuotą ir audringą akimirką... ir žodžius, kuriuos būtent dabar reikia ištarti...
Pasidalinimas po šio ryto praktikų ir atsakymas į tai:
"Aš taip myliu savo dienas, laiką karantine, kad truputį gąsdina ,ar kai grįšiu į įprastą darbo rutiną manęs vėl neįtrauks tas sukurys, atimdamas laiką harmoningai būti su savimi, skirti daug laiko judesiui, meditacijai tiesiog džiaugsmui ir gyvenimui be streso"
Norint, bet kokioje situacijoje išlikti ramybėje, pirmiausia reikia išmokti būti savyje. Išmokti sugrįžti „namo“. Ten visada ramu, šilta ir jauku. Ten nieko netrūksta. Žiūrint į pasaulį iš vidinės erdvės – viskas nurimsta... Išlieka lengvumo ir saugumo jausmas.
Gyventi vedamam širdies – reiškia įsiklausyti į ją, jausti ją, veikti pagal ją būnant joje. Gyventi širdimi – reiškia mylėti ir priimti save visokį. Savo vidinėje erdvėje duoti erdvės sau ir pasauliui, įvykiams ir situacijoms.
Priimti ir mylėti save – reiškia būti savimi, be kaukių, be apgaulės be baimės kas ką pagalvos. Būti tiesoje su savimi ir su pasauliu. Su tuo kaip yra, su tuo kas yra.
Surinkti save po dalelytę iš pasakų ir muzikos, ašarų, užtrenktų durų, atstūmimo ir skausmo pilnų akimirkų, įkarštyje pasakytų frazių, laiškų ar netekties.
Iš tylos, į kurią patenki likęs vienas prieš vieną su pirmuoju pavasario žiedu... Iš grožio, juoko, apkabinimų... šiltų ir nuoširdžių pokalbių, iš ryto rasos ir paukščio čiulbėjimo iš saulėtekio ir visa apimančio rūko. Iš akinančių atspindžių nuo ledo skulptūrų. Iš savo sapnų atspindžio ant vandens.
Kai leidi viskam būti – nebelieka konflikto su savimi, nebelieka priežasties įsitemti, kovoti ar gintis. Kai tik leidi savyje viskam būti – turi nepajudinamą ramybę, nes ir tam kas vyksta aplinkui – tiesiog leidi būti.
vidineramybe.lt