Vaikystėje turėjau suknelę... turėjau daug suknelių, bet viena buvo ypatinga balta su rožiniais raštais, kurią vilkėdama jausdavausi pakylėta... įsivaizdavau save kaip fėją... kaip princesę... kaip laimingą mergaitę iš pasakos...
Lankiau darželį, mėgau valgyti vyšnias ir suptis ant supynės, iki 7-nerių gyvenau pas senelius ir kiekvieną vasarą važiuodavau su jais prie jūros. Gyvenau laimingo vaiko gyvenimą, bet suknelė staiga pradėjo trauktis.
Mama sakė, ji tau per maža, niekas taip nesirengia. Po kurio laiko ši suknelė atiteko jaunesniajai sesutei, bet ji, kažkodėl, nesidžiaugė gavusi mano suknelę (jai atitekdavo visi mano išaugti drabužiai)...
Mes augame. Ir kartais taip nutinka, kad išaugame iš suknelių, iš mėgstamiausių basučių, iš santykių, iš savo svajonių, iš veiklų, Iš idėjų apie tai, kas yra teisinga, o kas ne. Mūsų gyvenimas pradeda spausti, kaip per ankšti drabužiai, kuriuose neįmanoma kvėpuoti.
Mes augame. Kai gyvenimas pradeda stipriai spausti, pradedame ieškoti kitokio gyvenimo, kitos „naujos suknelės“, kuri šiuo metu mums būtų kaip tik, pagal mūsų ūgų ir svorį, pagal mūsų supratimą apie gyvenimą.
Mes augame... ir palaipsniui išaugame iš apmaudo, nuoskaudų bei įsižeidimų į atleidimą. Mes išaugame iš nevilties iki pasitikėjimo. Mes išaugame iš svajonių iki galimybių. Nuo noro įtikti visiems iki žinojimo, ko noriu aš, Iš baimės būti atstumtam iki aukštos savivertės. Mes išaugame iš savo šešėlio iki visiško savęs priėmimo – tokio, koks esu. Nuo vidinio suvaržymo, stagnacijos iki laisvės, nuo bejėgiškumo, susigūžimo iki pilnatvės, nuo pasimetimo, chaoso ir blaškymosi iki vidinės ramybės. Mes išaugame iš įtampų, susirūpinimo, pergyvenimo į džiaugsmą bei lengvumą... Mes išaugame iš pykčio, keršto ar neapykantos ir užaugame iki Besąlyginės Meilės sau ir pasauliui.
Mes išaugame iš gyvenimo pagal likimą, pagal karmą iki sąmoningo savo gyvenimo Kūrėjo...
Tuomet pastebime, kad skausmas praėjo, randai palaipsniui išnyko, iš akių sklinda šiluma ir gyvenimo
džiaugsmas... mes jaučiamės lengvi ir laisvi, tarsi Angelai, mūsų širdis pilna dėkingumo ir meilės, priėmimo ir atjautos...
Ir tik kartais, ilgų rudens naktų tamsoje, stiklo atspindyje už lietaus lašų, prisimename save su „išaugta suknele“...
***
Jei tave gyvenimas spaudžia, vadinasi, laikas kažką keisti.
Asmeninės konsultacijos