Dailininku jis tapo tik todėl, kad pabaigus mokyklą reikėjo kažką studijuoti. Jis žinojo, kad darbas turi suteikti malonumą, o piešti jam patiko – taip ir buvo padarytas sprendimas.

Jau tuomet jis žinojo, kad daiktų atvaizdas vadinasi – natiurmortas, gamtos – peizažas, žmonių – portretas, ir dar daug ką žinojo iš šios srities. Dabar jam reikėjo sužinoti dar daugiau. „Tam, kad būtų  galima improvizuoti, pirmiausia reikia išmokti groti iš natų, įvadinėje paskaitoje pareiškė dėstytojas, įžymus dailininkas. - Ką gi pasiruoškite, pradėsime nuo pradžių.“

Jis pradėjo mokyti „groti iš natų“. Kubas, rutulys, vaza... šviesa, šešėlis, pustonis... Rankos padėtis, perspektyva, kompozicija... Jis išmoko labai daug naujo – kaip ištempti drobę ir pačiam pasigaminti gruntą, kaip pasendinti audinį ir kaip išgauti persiliejančius spalvinius perėjimus... Dėstytojai jį gyrė, o vieną kartą išgirdo jam sakant: „Tu dailininkas iš Dievo!”. „Nejaugi kiti – ne iš Dievo?, pagalvojo jis, tačiau, ką čia slėpti, buvo malonu.

Na štai, smagūs studentiški metai liko praeityje, ir dabar jo kišenėje buvo diplomas liudijantis apie dailininko išsilavinimą, jis daug žinojo ir dar daugiau mokėjo, jis prikaupė žinių ir patirties. Atėjo metas duoti. Tačiau... Kažkas ėjosi ne taip. Ne, ne tai, kad jis neturėjo įkvėpimo. Ir ne tai, kad profesija nebeįdomi tapo. Gali būti jis tiesiog suaugo ir pradėjo matyti tai, ko anksčiau nepastebėdavo. O pamatė jis štai ką: aplinkui virė gyvenimas, kuriame menas seniai tapo preke, ir sėkmingas būdavo visai nebūtinai tas, kuris turėjo ką pasakyti pasauliui, - greičiausiai tas, kuris mokėjo profesionaliai pardavinėti savo meną, atsidurti tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, su reikalingais žmonėmis.

Pardavinėti jis taip ir neišmoko. Jis matė, kaip jo draugai blaškosi, ieško savęs ir savo vietos po saule, o kai kurie palūžta, skandina nereikalingumą ir nepasitenkinimą alkoholyje, pameta kelio tikslą, degraduoja... Jis žinojo: dažnai kūrėjai lenkė savo laikmetį, ir jų paveikslai būdavo pripažinti ir brangiai įvertinti tik po mirties, tačiau tai mažai ramino.

Jis įsidarbino, kiauras dienas kūrė dizainą įvairiausių bukletų, vizitinių kortelių, prospektų, ir net gi iš to turėjo šiokį tokį džiaugsmą, o štai piešė vis mažiau ir be užsidegimo. Įkvėpimas ateidavo vis rečiau ir rečiau... Darbas, namai, televizorius, rutina... Jį vis dažniau aplankydavo mintis: „Nejaugi tai mano pašaukimas? Nejaugi aš svajojau visą savo gyvenimą gyventi štai taip „punktyrais“, tarsi išbarstyti pieštukai? Kada gi aš pradėsiu piešti savo nuosavą gyvenimo paveikslą? Ir net jei pradėsiu – ar sugebėsiu? Na, o kur gi „dailininkas nuo Dievo“... Jis suprato, kad praranda kvalifikaciją, kad darosi zombiu, kuris diena iš dienos atlieka numatytų veiksmų rinkinį, ir tai jį labai neramino.

Kad neišprotėtų nuo šių minčių, per išeigines pradėjo keliauti su molbertu į Meistrų alėją, kur sėdėjo išsidėstę eilėmis visokie kūrėjai. Megzti šalikai, dirbiniai iš beržo tošies,  papuošalai, karoliai ir visokie patiesalai, moliniai žaisliukais ir megztos rankinės – ko tik čia nebuvo! Ir broliai dailininkai taip pat stovėjo su savo drobėmis, dideliais kiekiais, Ir čia buvo konkurencija...

Tačiau jam buvo nusispjauti dėl konkurencijos, jis tiesiog norėjo kurti... Jis piešdavo užsakomus portretus. Popierius, pieštukas, dešimt minučių – ir portretas baigtas. Nieko sudėtingo profesionalui – reikia mokėti pastebėti detales, sekti proporcijas, lengvai pamaloninti užsakovą, mažumėlę pagražinant natūrą. Tai daryti jis mokėjo, jo portretai žmonėms patiko, gražūs ir truputį geresni nei gyvenime. Nuoširdžiai jam dėkodavo. Dabar gyvenimas tapo kažkaip linksmesnis, tačiau jis atsakingai suprato, kad tai menininko pašaukimu pavadinti buvo kažkaip tai... per stipriai. Nors... visgi geriau, negu nieko.

Kartą jis nupiešė eilinį portretą, pozavo jam nejauna ilganosė moteriškė, ir teko kaip reikiant pasistengti, kad „padaryti gražiai“. Nosies, žinoma, nepakeisi, tačiau jos veide buvo kažkas tokio nenusakomo (erdvė, ar ką?), štai čia jis ir padarė akcentą. Gavosi neblogai.

Baigta, pasakė jis, duodamas portretą moteriškaitei. Ji ilgai jį studijavo, o paskui pakėlė akis, ir jis netgi sustingo, kaip įdėmiai ji į jį žiūrėjo.
Kažkas ne taip? – paklausė jis, pasimetęs nuo jos žvilgsnio.
Jūs turit pašaukimą, pasakė moteris. – Jūs mokate įžiūrėti gilumą...
Taip, akis rentgenas, - pajuokavo jis.
Ne, ne tai, - papurtė galvą ji. – Jūs piešiate sielą... Štai aš žiūriu ir suprantu: iš tikrųjų aš tokia, kokią jūs nupiešėte. O visa tai, kas išorėje – tai netikri apnašai. Jūs tarsi viršutinį sluoksnį nuėmėte, o po juo –  šedevras. Ir šis šedevras – aš. Dabar aš tikrai žinau! Ačiū.

Na tai prašom, - neaiškiai suburbėjo jis, paimdamas banknotą –įprastą sumą už blic – portretą.

Moteris, ką ir sakyti, buvo keistoka. Reikia gi, „sielą piešiate“! Nors... kas žino, ką jis ten piešė? Gal ir sielą... Juk kiekvienas turi kažkokį išorinį sluoksnį, tas nematomas apnašas, kuris apkimba gyvenimo procese. Gamtos – kiekvienas buvo sukurtas kaip šedevras, tuo jis kaip dailininkas buvo paprasčiausiai tikras!

Dabar jo tapyba prisipildė kažkokia tai nauja prasme. Ne, nieko naujo technikoje – tas pats popierius ir tie patys pieštukai, tos pačios  dešimt minučių, paprasčiausiai mintys jo... visada sugrįžta prie to, kad reikia gerai įsižiūrėti ir nuimti viršutinį sluoksnį, kad iš po jo išsilaisvintų nematytas „šedevras“. Panašu, pavyko. Jam labai patiko stebėti pirmą „natūros“ reakciją – buvo labai įdomūs žmonių veidai.

Kartais jam pasitaikydavo tokie „modeliai“ , kurių siela buvo daug baisesnė už „išorinį sluoksnį“, tuomet jis atrasdavo joje kokias tai šviesias vietas ir tai išryškindavo.  Visuomet galima rasti šviesių vietelių, jei sutelkti dėmesį į tai. Galų gale, dar nei karto jis nesutiko žmogaus, kuriame nebūtų nieko šviesaus, nieko gero.

Klausyk, brolau! – kartą kreipėsi į jį tvirtas jaunuolis, juoda striuke.
Tu tai... prisimeni, nejaugi ne... anytą mano piešei per praeitas išeigines.

Anytą jis prisiminė, į seną rupūžę panaši, jos dukra pasens – žiurkė bus, ir jaunuolis su jomis buvo, tikrai. Jam tuomet reikėjo pasitelkti visą savo vaizduotę, kad paversti rupūžę į kai ką priimtino, pamatyti joje kažką gero.

Na? – atsargiai paklausė jis, nesuprasdamas kur lenkia jaunuolis.
Tai štai... Pasikeitė ji. Į gerąją pusę. Kai į portretą pažiūri – žmogumi tampa. O taip, tarp mūsų, kiek aš ją žinau, tikra rupūžė...

Dailininkas nevalingai prunkštelėjo: nesuklydau, reiškia tiksliai pamačiau...

Žmogau, norėjau tavęs paklausti: gali ją aliejiniais nupiešti? Kad jau būtų iš tikrųjų! Užtvirtinti efektą... Dėl kainos nesiderėsiu, neabejok!
O kodėl gi neužtvirtinti? Galima ir aliejuje, ir marinate, ir padaže, ir majoneze... Tik štai, aliejiniais nepiešia, o tapo.
Štai – štai! Nutapyk ją geriausiu vaizdu, viską apmokėsiu pagal aukščiausią kategoriją!

Dailininkui pasidarė linksma. Tiesiog „portretas Doriano Grėjo“, tik su pliuso ženklu! Ir jeigu jau prašo – kodėl ne pabandyti?

Pabandė, nutapė. Anyta liko patenkinta, jaunuolis irgi, o žmona jo, rupūžės dukra, pareikalavo, kad ją irgi užtvirtintų amžiams. Iš pavydo, tikriausiai. Dailininkas ir čia pasistengė, aplankė jį įkvėpimas – sustiprino seksualinius komponentus, minkštumo pridėjo, sielos gerumą apšvietė... Ne moteris, o princesė!

Matyt, jaunuolis buvo žmogumi su didele širdimi ir įspūdžiais savo rate pasidalino. Užsakymai pabiro vienas paskui kitą. Žinia apie dailininką, kad jo portretai keičia gyvenimus: šeimose taika ir ramybė įsivyrauja, kvailiai tampa geresniais, vienišos motinos akimirksniu išteka, o vyrams potencija padidėja.

Dabar nebebuvo laiko vaikščios per išeigines į dailininkų alėją. Ir savo darbo kontorą paliko be jokio pasigailėjimo. Dirbo namuose pas užsakovus, žmonės visi buvo turtingi, mokėjo dosniai... Užteko ir dažams, ir drobei ir juodiesiems ikrams, net gi ir paprastomis dienomis. Butą pardavė, nusipirko didesnį su kambariu po dirbtuvėm, suremontavo... Atrodė, ko gi dar norėti? Bet ir vėl pradėjo suktis mintys: nejaugi tai ir yra jo pašaukimas? Tapyti visokias „rupūžes“ ir „žiurkes“, iš visų jėgų stengiantis surasti juose nors kažką šviesaus. Ne, veikla, žinoma, gera... ir pasauliui nauda, bet... vis tik... vis tik... Neturėjo žmogus širdyje ramybės. Lyg kvietė ji kažkur, prašė kažko, tačiau ko? Nesugebėjo išgirsti...

Kartą jį nesuvaldomai patraukė prisigerti. Štai taip paimti ir prisigerti, kad atsijungti ir nieko neprisiminti. Mintis apie tai jį išgąsdino: jis gerai žinojo, kaip greitai meno žmonės, eidami šiuo veržliu maršrutu, pasiekia dugną, ir visiškai nenorėjo pakartoti jų kelio. Reikėjo skubiai kažką daryti... Ir jis padarė tai, kas pirmiausia atėjo jam į galvą: atšaukė visus užsakymus, čiupo molbertą ir nukeliavo ten,  į Meistrų alėją. Tuoj pat ėmė karštligiškai darbuotis – piešė gatves, žmones, parką, viską kas už kelio. Lygtai palengvėjo, atleido...

Atleiskite, jūs piešiate portretus? Taip, kad iš karto gauti, - paklausė jo. Jis pakėlė akis – šalia moteris, jauna, o akys pilnos skausmo, tarsi išverktos. Tikriausiai mirė kažkas, gal dar koks skausmas...
Piešiu, dešimt minučių – ir baigta. Jūs norite užsakyti savo portretą?
Ne. Dukrelės.

Čia jis pamatė mergaitę – nusmelkė, užsikosėjo. Vaikas kokių šešių nuo gimimo. Panašus buvo į ateiviuką: nežiūrint į ganėtinai šiltą dieną, supakuota į pilką kombinezoną, ir net gi nesuprasi, berniukas ar mergaitė, ant galvos užtempta kepurė, ant veido permatoma kaukė ir akys... Akys senuko, kuris patyrė daug – daug skausmo ir ruošiasi mirti. Mirtis jose buvo, akyse, štai ką jis aiškiai matė.

Jis nieko daugiau neklausinėjo. Tokius vaikus jis matė per televizorių ir žinojo, kad vaikas greičiausiai serga vėžiu, imunitetas nulinis – tam ir kaukė, ir kad galimybė išgyventi – minimali. Neaišku iš kur jis tai žinojo, tačiau buvo tuo tikras. Išlavinta dailininko akis, pastebinti visas detales... Jis pažvelgė į mamą – taip ir yra, ji žino. Ji ruošiasi... Tikriausiai ir portretą užsakė, nes tai paskutinis... Kad bent atminimas liktų.

Sėskis princese, dabar aš tave piešiu, - pasakė jis mergaitei – ateivei. –Tik žiūrėk, nesisukinėk ir nešokinėk, o tai nesigaus.

Vargu ar mergaitė galėjo sukiotis ar šokinėti, ji ir judėjo labai atsargiai, tarsi bijojo, kad jos kūnelis subyrės nuo neatsargaus judesio, išsibarstys į mažas šukes. Atsisėdo, sudėjo rankytes ant kelių, įsistebeilijo į jį savo didelėmis, išmintingo vėžlio Tortilla, akimis, ir kantriai sustingo. Tikriausiai, visa vaikystė ligoninėse, o ten kantrybė išugdoma labai greitai, be jos neišgyvensi.

Jis įsitempė stengdamasis įžiūrėti mergaitės sielą. Tačiau kažkas trukdė – lyg ir ne beformis kombinezonas, ir ne ašaros akyse, ir net ne suvokimas, kad seni metodai čia netiks... Reikia kardinaliai naujo sprendimo. Taip ir jis yra. Staiga pagalvojo: „O kokia ji galėtų būti, jei būtų sveika?“ Ne kvailas kombinezonas, o suknelė, ne kepurė ant galvos, o kaspinai?“. Įsijungė vaizduotė, tuščiame lape ranka pati pradėjo kažką dėlioti... prasidėjo procesas.

Šį kartą jis darbavosi ne taip kaip įprastai. Protas procese tikrai nedalyvavo, jis išsijungė, o įsijungė kažkas kitas. Tikriausiai siela. Jis piešė širdimi, tarsi šis portretas galėtų būti paskutinis ne mergaitei, bet asmeniškai jam pačiam. Tarsi jis pats turėjo mirti nuo neatpažintos ligos, ir laiko liko visai vos-vos, gal būt, tos pačios dešimt minučių.

Baigta, - atplėšė jis popieriaus lapą nuo molberto. – Pažiūrėk kokia tu graži!

Mergaitė ir mama žiūrėjo į portretą. Tačiau tai buvo ne visai portretas ir ne visai „iš natūros“. Jame garbanota šviesiaplaukė mergaitė su vasarine suknele, su kamuoliu bėganti per žydinčią pievą. Po kojomis žolė ir gėlės, virš galvos –  saulė ir drugeliai, šypsena nuo ausie iki ausies, ir visa trykštanti energija. Ir nors portretas buvo nupieštas paprastu pieštuku, kažkodėl atrodė, kad jis yra spalvotas. Žolė – žalia, dangus – žydras, kamuolys – oranžinis, o suknelė raudona su baltais žirniukais.

-   Ar gi aš tokia? – liūdnai paklausė mergaitė.

-   Tokia – tokia, - patikino ją dailininkas. Na, gal būt dabar tu ir ne tokia, tačiau greitai būsi. Tai portretas iš ateinančios vasaros. Vienas prie vieno, tiksliau už nuotrauką.

Mama prikando lūpą, žiūrėjo kažkur į tolį. Tikriausiai laikėsi iš visų jėgų.

Ačiū. Ačiū jums, - pasakė ji, ir balsas jos skambėjo taip pat dusliai, lyg ant jos taip pat būtų nematoma kaukė. Kiek aš jums skolinga?
Dovana, - numojo dailininkas. – Koks tavo vardas princese?
Ania...

Pasirašė jis ant portreto ir užrašė „Ania“. Ir dar datą – diena ir mėnuo – šiandieniniai, o metai ateinantys.

Laikykit! Ateinančią vasarą aš jūsų laukiu. Ateikite būtinai!

Mama įsidėjo portretą į rankinę, skubiai pačiupo vaiką ir nuėjo šalin. Buvo galima ją suprasti -  tikriausiai, jai buvo skaudu, juk ji žinojo, kad kitos vasaros nebus. Tai jis nieko apie tai nežinojo, nenorėjo žinoti! Ir akimirksniu jis ėmė dėlioti naują paveikslą – vasara, Meistrų alėja, štai sėdi jis pats, o štai dviese per alėja artėja prie jo – laiminga, besijuokianti moteris ir garbanota mergaitė su kamuoliu rankose. Jis įkvėptas kūrė naują realybę, jam patiko tai kas gavosi. Labai tikroviškai atrodė! Ir metus, metus užrašė sekančius! Kad stebuklas žinotų, kada jam įvykti!

Kuriate ateitį? – susidomėjęs paklausė kažkas, nepastebimai priėjęs iš nugaros.

Jis pasisuko – ten stovėjo kerinti gražuolė, visa, tokia, kad net ir nežinai kaip ją pavadinti. Gal Angelas? Tik štai nosis, sakyčiau, ilgoka...

Pažinote? – nusišypsojo moteris – angelas. – Kažkada jūs sukūrėte mano ateitį. Dabar –  ateitį štai šios mergaitės. Jūs tikras Kūrėjas! Ačiū...
Na koks aš kūrėjas? – išsprūdo jam. – Taip sau, dailininkas – mėgėjas, netapęs genijumi... Sakė, kad turiu talentą iš Dievo, o aš... Piešiu patyliukais, smulkmenas, vis bandau suprasti, kur mano pašaukimas.
O jūs dar nesupratote? – pakėlė antakius moteris – angelas. – Jūs galite keisti realybę. Ar tai jums nepašaukimas?
Aš? Keisti realybę? Nejaugi tai įmanoma?
Kodėl gi ne? Tam reikia visai ne daug! Meilės žmonėms. Talento. Tikėjimo jėgos. Tikriausiai ir viskas. Ir tai yra jumyse. Pažiūrėkite į mane – juk viskas prasidėjo nuo jūsų! Kas aš buvau? Ir kas aš dabar?

Ji viltingai padėjo ranką jam ant peties – tarsi sparnu apsivijo, nusišypsojo ir nuėjo.

O kas jūs dabar? – pavėluotai šūktelėjo jai pavymui.
Angelas! – eidama atsisuko ji. Dėkoju tau Kūrėjau!

... Ir dabar galima jį pamatyti meistrų alėjoje. Senas molbertas, sulankstoma kėdė, lagaminėlis su kūrybiniais įrankiais, didelis skėtis... Ir visada žmonės, laukiantys eilėje... Legendos apie jį sklinda iš lūpų į lūpas.

Sako, kad jis mato žmoguje tai, kas palėpta giliai viduje, ir gali nupiešti ateitį. Ir ne paprastai nupiešti – pakeisti ją į gerąją pusę. Pasakoja taip pat, kad jis išgelbėjo daug sergančių vaikų, perkėlęs juos paveiksle į kitą realybę. Jis turi mokinių, ir kai kurie perėmė jo stebuklingą dovaną ir taip pat gali keisti pasaulį. Labiausiai išsiskiria iš jų šviesiaplaukė garbanota keturiolikmetė mergaitė, ji moka per paveikslus nuimti pačius didžiausius skausmus, nes jaučia svetimą skausmą, kaip savo. O jis moko ir piešia, piešia... niekas nežino jo vardo, visi jį paprasčiausiai vadina Kūrėju. Na štai, toks tas žmogaus pašaukimas...

Elfika