Vieną kartą du jūreiviai nuvyko į kelionę po pasaulį, tam kad surastų savo likimą.

Atplaukė jie į salą, kur vienoje iš genčių vadas turėjo dvi dukteris. Vyresnioji — gražuolė, o jaunesnioji — nelabai…

Vienas iš jūreivių pasakė savo draugui:

— Viskas, aš radau savo laimę, liksiu čia ir vesiu vado dukterį.

— Taip, tu teisus, vyresnioji vado dukra — gražuolė, protinguolė. Tu padarei teisinga sprendimą — vesk.

— Tu manęs nesupratai, drauge! Aš vesiu jaunesniąją vado dukterį.

— Tu ką, išprotėjai? Ji gi tokia… nelabai.

— Tai mano sprendimas, ir aš tai padarysiu.

Draugas nuplaukė toliau  ieškoti savo laimės, o jaunikis nuėjo pirštis. Reikėtų pridurti, kad gentyje buvo priimta už jaunąją duoti išpirką karvėmis. Gera jaunoji buvo verta dešimties karvių.

Atvijo jis dešimt karvių ir priėjo prie vado.

— Vade, noriu vesti tavo dukterį ir duodu už ją dešimt karvių!

— Tai geras sprendimas. Mano vyresnioji dukra — gražuolė, protinguolė, ir ji verta dešimties karvių. AŠ sutinku.

— Ne, vade, tu manęs nesupratai. Aš noriu vesti tave jaunesniąją dukterį.

— Tu ką, juokauji? Ne matai, ji tokia… nelabai.

— Aš noriu vesti būtent ją.

— Gerai, bet kaip sąžiningas žmogus, aš negaliu paimti dešimt karvių, ji šito neverta. Aš paimsiu už ją tris karves, nedaugiau.

— Ne, aš noriu sumokėti už ją būtent dešimt karvių.

Jie susituokė.

Praėjo keli metai, ir klajojantis draugas, jau su savo laivu, nusprendė aplankyti pasilikusį bičiulį, ir sužinoti kaip jo gyvenimas.

Atplaukė, eina pakrante, o jam priešais neapsakomo grožio moteris.

Jis jos paklausė, kaip surasti jo draugą. Ji parodė. Ateina ir mato: sėdi jo draugas, aplinkui laksto vaikučiai.

— Kaip gyveni?

— Aš laimingas.

Čia ateina ta pati graži moteris.

— Susipažink. Tai mano žmona.

— Kaip? Tu ką, vedei dar kartą?

— Ne, tai dar ta pati moteris.

— Bet kaip taip atsitiko, Kad ji taip pasikeitė?

— O tu paklausk jos pats.

Priėjo draugas prie moters ir klausia:

— Atleisk už netaktiškumą, bet aš prisimenu, kokia tu buvai… nelabai. Kas atsitiko, kad tu tapai tokia nuostabi?

— Tiesiog kartą supratau, kad esu verta dešimties karvių.