Ką jaučia kolekcionierius, kuris dvylika metų ieškojo vienintelės markutės, kurios trūksta iki pilnos kolekcijos.

Laimę? Vargu

Susijaudinimą?

Jis bijo kvėpuoti, išgyvena lyg pasaulinį karą, kiekvieną žingsnį, labai labai lėtai artinasi prie taip trokštamo objekto.

Gabalėlis popieriaus? Ne. Dvylika metų ieškojimo, troškimo – sukoncentruota popieriaus gabalėlyje. Niekas, išskyrus jį patį, nesugebės suprasti šito jausmo.

Kiekvienas turi savo tokio jausmo istoriją. Visos istorijos skirtingos, bet kiekvienas ją tikrai turi. Yra akimirka, momentas, tas pats momentas „iki turėjimo“. Tai neturi nieko bendro su aistra, tai yra tai, kas eina po aistros. Išgyventa aistra. Kai rodos, kad vienas prisilietimas, ir tu išnyksi... todėl delsi. Tempi šį momentą metų metus. Ne todėl, kad negali, nemoki, nevertas – tu tiesiog delsi.

Prisilietimas prie svajonės – kiekvienas gali tai išgyventi. Taip, kuomet svajonė toli ir vos įžiūrima, tarsi būtų rūke, tuomet tau atrodo, kad įsibėgėsi ir įsiverši  į savo svajonę, su džiaugsmingu jauduliu, kaip į rytinį okeaną apšviestą kylančios saulės. Ir štai tu bėgi – bėgi ir atbėgi. Štai ji, visai šalia, ji niekur neina, nesitraukia, ji klausosi tavęs, ji laukia tavęs. O tu droviesi, abejoji ir... žengi žingsnį atgal.

Tačiau vieną kartą tu apsisprendi, pasiryžti. Kaip jaunuolis išdrįsta pirmą kartą pabučiuoti savo merginą mokyklos diskotekoje. Taip ir tu atsargiai, ant pirštų galiukų, darai žingsnį pirmyn, išiesi ranką... ir štai jauti jos šilumą po savo ranka, jos ranką savo rankoje. Ir švelnus jausmas užlieja visą kūną – tarsi imi tirpti, lydytis... Nėra jokio šoko, dangus nenukrito ant žemės – tau gera, šilta ir ramu... Ir tik, kaip  lengvas šaltukas skverbiasi į tave mintis: „Dieve... o kaip aš su ja gyvensiu? Aš visiškai nemoku su ja gyventi...“ Gyventi su savo svajone.

Elena Staržinskaja