Jei tik žinotum, kaip pasikeičia tavo veidas, kai kalbi apie tą, kurį myli. Apie vaiką, močiutę, senelį, apie tėvus... apie mylimą žmogų... net apie šunį ar katę.

Visa įtampa praeina, išsilygina raukšlės, iš akių sklinda švelni šiluma, veidą papuošia nuostabi šypsena. Tave užpildo vidinė šviesa, tu pasikeiti – tampi nepaprastai gražiu, švelniu ir mylinčiu. Šiomis akimirkomis tavimi norisi grožėtis ar net nutapyti portretą... Ir ši, šviesi meilės energija persiduoda kitiems.

Tai nuostabios ir trumpos akimirkos tarp gyvenimo šurmulio. Turime dažniau prisiminti tuos, kuriuos mylime. Tuos, kurie pripildo mūsų širdį meile... Ir šia energija dalintis, dalintis, dalintis... kiekvienas, prisilietęs prie šio vidinio grožio, pajus besiskleidžiančią šilumą savo širdyje... visi bus gražesni, švelnesni ir laimingesni. Atsiras daugiau atjautos ir pagarbos vienas kitam.

Viskas, ko reikia, tai pasikalbėti su žmogumi apie tai, ką jis myli... Kad jis prisimintų... kad jame meilė išsiskleistų... kad šiluma užlietų visą jo kūną... Ir tuomet jis dalinsis, dalinsis, dalinsis...