Kas gi tai galėtų būti? – svarstė Meškutis.  – Kaip galėjo atsitikti, kad nuosava laimė ėmė ir pabėgo nuo Ežiuko? Ne! Negali būti, tau pasirodė ir viskas. Nuo ko jau nuo ko, bet nuo tavęs nė už ką negali pabėgti laimė. Ji kažkur pasislėpė, suprati?

- Kur?

- Pilve.

Jie abu atidžiai apžiūrėjo Ežiuko pilvuką.

- Arba štai, po letenėle!

Ežiukas pakėlė leteną.

- Arba... žinau! – sušuko Meškiukas. Mes ją palikome prie upės! Prisimeni, kai saulė leidosi, kažkas džiaugsmingas – džiaugsmingas perbėgo į kitą krantą?

- Saulės zuikutis, - pasakė Ežiukas.

- Kaip gi tai! Zuikutis! Ten buvo tavo laimė. Bėgam!

Ir jie pasileido bėgte prie upės, pamatė ją visą – visą, švytinčią nuo besileidžiančios saulės. Ir štai didžiulė, karšta Ežiuko laimė, visa aštriais spygliukais, kaip ir Ežiukas, išlindo iš už miško, perbėgo vandeniu ir grįžo pas Ežiuką.

Ištrauka iš „Ežiukas rūke“ Sergėjus Kozlovas

Tavo laimė, visada su tavimi. Niekas negali jos iš tavęs atimti ir tuo labiau tu negali jos pamesti. Tiesiog ji glūdi giliai tavyje, užspausta kamputyje, pamiršta... ir laukia, kol galiausiai tu ją pakviesi ir jūs keliausite per gyvenimą susikibę už rankų, lyg būtumėte neišskiriami draugai.

Lidija Ma