Kiekvienais metai, gruodis mane pakviečia vidinei kelionei – dar gilesniam savęs pažinimui, platesniam suvokimui, prisipildymui... šį kartą prireikė net dviejų mėnesių vidiniam „VIRSMO STEBUKLUI“ įvykti.
Šiandien turėjau emocijų paleidimo sesiją su 12-mete mergaite. Ji tokia miela ir be galo trapi... Labai nedrąsi ir šiek tiek susikausčiusi. Nelabai supranta, kur čia ją mama atvedė. Bet pasiruošusi sužinoti...
Mama išeina, liekame dviese...
Ketvirtadienio vakaras. Ieva prašo, kad leisčiau penktadienį neiti į mokyklą, nes susirgo mokytoja Judita. Todėl rytoj pamokas ves popietinės grupės mokytoja Liudvika. Ievai ji laaaabai nepatinka, nes ji: rėkia, veda pas direktorių ir liepia daryti visokius dalykus kokių ji nenori daryti....
Praėjus dvejiems metams po skyrybų, kurias išgyvenau be galo skaudžiai, įkritau į apatinę būseną. Nieko nenorėjau daryti. Nenorėjau keltis, nenorėjau bendrauti, nenorėjau niekuo užsiimti, norėjau vieno – numirti. Vienintelė priežastis, kuri mane laikė, buvo vaikai. Vyriausiai dukrai Simonai tuomet jau buvo 15 m., sūnui Lukui 12 m. (jis, mūsų su vyru skyrybas išgyveno skaudžiausiai) ir mažylei Ievai 2 metukai. Tačiau dažnai pagalvodavau, gal jiems geriau būtų be mamos, nei su tokia mama, kuri nuolatos verkia, gailisi savęs, sėdi kiauras dienas ir žiūri į vieną tašką...
Rytas kaip visuomet prasideda nuo 5 val.: mankšta, praktikos, sportas, meditacija, mano „super pusryčiai“ Ir nieko ypatingo neįvyko išskyrus „jogurtą“... jis užsuko mano prote tikrą savęs kankinimo mechanizmą. Noriu jogurto ir baigta
Pirmadienį po susitikimo su kolege pasiėmiau Ievą iš mokyklos ir grįžome namo. Netrukus pastebėjau, kad pradėjo mirgėti dešinėje akyje. Mirgėjimo zona iš pradžių buvusi maža pradėjo grėsmingai didėti. Žiūriu į Ievą ir matau jos tik vieną pusę, kita pusė paskendusi mirgėjime. Tai migreninė aura.
Šiandien baigiau rašyti gyvenimo vizijos knygą. Į paskutinį skyrių surašiau visų sričių suvestinę per vizualizaciją ir pajautimą. Mačiau ir jaučiau savo gyvenimą, kurį tikrai būsiu susikūrusi po penkerių metų. Matant vaizdinius ir jaučiant buvimą ten, pradėjo kilti liūdesys ir skausmas, rieda ašaros, o aš visiškai nesuprantu iš kur tai ateina. Pagalvojau, gal tai užspaustas troškimas, veržiasi per kraštus. Bet lyg ir ne...