Kiekvienas žmogus turi savo vidinę jėgą, kuri jam padeda susidoroti su iškilusiais sunkumais. Būtent vidinė jėga leidžia mums eiti pirmyn, tobulėti, siekti tikslų bei įgyvendinti savo svajones. Kai kurie išvystė ir sustiprino šią vidinę galią, na o kaikam dar reikia su tuo padirbėti. Šis testas padės suprasti kokia galia (jau atskleista ar darne) slypi tavyje.Kurį gyvūną pamatei pirmiausia?

Visatoje nėra klaidų, todėl nėra nieko nei gerai, nei blogai, tik tavo požiūris į save patį, tave smugdo arba kelia ir palaiko. Kiekviena savybė, kaip moneta, turi dvi puses. Žiūrėdamas į vieną pusę gali matyti minusus, bet apvertęs ir atidžiai patyrinėjęs antrąją pusę, atrasi daug pliusų.

Vaikystėje turėjau suknelę... turėjau daug suknelių, bet viena buvo ypatinga balta su rožiniais raštais, kurią vilkėdama jausdavausi pakylėta... įsivaizdavau save kaip fėją... kaip princesę... kaip laimingą mergaitę iš pasakos...

Lankiau darželį, mėgau valgyti vyšnias ir suptis ant supynės, iki 7-nerių gyvenau pas senelius ir kiekvieną vasarą važiuodavau su jais prie jūros. Gyvenau laimingo vaiko gyvenimą, bet suknelė staiga pradėjo trauktis.

Kiekvienas savo viduje, turime „vidinį vaiką“. Mūsų vidinis vaikas jaučiasi nesaugiai šiame pasaulyje... iš čia ir kyla visos baimės. Mes jaučiamės nevientisi, netvirti, kartais net maži ir bejėgiai prieš Pasaulį, prieš patį Gyvenimą, dažnai jaučiamės vieniši Didžiulėje Visatoje.

Jei tik žinotum, kaip pasikeičia tavo veidas, kai kalbi apie tą, kurį myli. Apie vaiką, močiutę, senelį, apie tėvus... apie mylimą žmogų... net apie šunį ar katę.

Sakau jums gana, gana, gana... gana kankinti save klausimais. Gana visur ieškoti paslėptos prasmės. Gana sukiotis atgal ir vertinti, smerkti ir teisti save. Užtenka sau sakyti, kad esi dar nepakankamai gera, tobula, verta... Nustok tai daryti!

Skirtingose, savo jautrios ir nuoširdžios širdies, kampeliuose nešiokis savo svajonę, savo mėgstamiausią vaikystės pasaką, savo auksinę žuvelę, nuostabiausią pievą – pilną žydinčių gėlių, ošiantį ir pilną gyvybės mišką, kalnus, audringą jūrą, ramiai tyvuliuojantį ežerą, skaidrią, saulėtą dieną ar vėjuotą ir audringą akimirką... ir žodžius, kuriuos būtent dabar reikia ištarti...

Meilė sau – prasideda nuo žodžių “leidžiu sau”, "aš renkuosi". Aš leidžiu sau įsiklausyti į save, rūpintis savimi ir būti sau pačiu nuostabiausiu draugu. Skatinti save, girti save, dėkoti sau ir mylėti, mylėti save….

- Sveika, aš STEBUKLAS! – prisistatė jis.
- Tai, kad aš netikiu STEBUKLAIS, - nusistebėjo ji, paskubomis šluostydama ašaras.
- Bet aš tavimi, dar ir kaip tikiu! Žinau, mes sutarsim. Tik pas tave, čia taip mažai vietos, net pajudėti sunku… Tai nebėda, tuoj viską sutvarkysim. Duosim tavo ŠIRDŽIAI erdvės, laiko, šviesos ir spalvų…

Gyveno kartą, gal prieš kokį šimtą metų, maža mergaitė. Turėjo ji mamą ir tėtį, gyveno name su dideliu sodu, o prižiūrėjo ją auklė - vienuolė. Su aukle mergaitė praleisdavo ištisas dienas – drauge mokydavosi, skambindavo pianinu, vaikštinėdavo ir, žinoma, žaisdavo… Auklė išmokė ją žaisti ir žaidimą, kurį jos vadindavo „Kaip gerai, kad…“. Kaip jį žaisti? Ogi reikia pasakyti „Kaip gerai, kad …“ ir pratęsti mintį užbaigiant sakinį „nes …“.